Margalapė Aktinidija

Margalapės aktinidijos (Actinidia kolomikta) – tai daugiametis, sumedėjęs vijoklinis augalas. Palankiomis sąlygomis išgyvena 80 – 100 metų. Jos atkeliavo iš Tolimųjų Rytų Usūrijos taigos kartu su legendomis apie šiaurės vynuoges, sveikatos uogas ir net meilės uogas. Aktinidijos iš tiesų stebina gydomosiomis savybėmis, bei išskirtinai dideliu vitamino C kiekiu – iki 1 proc. bendroje uogų masėje! Palyginkite: vitamino C aktinidijų uogose yra tiek pat, kaip erškėčiuose, 10 kartų daugiau negu juoduosiuose serbentuose, 20 kartų daugiau negu citrinose, 40 kartų daugiau negu obuoliuose ir net 100 kartų daugiau negu vynuogėse.

Natūraliose augavietėse laukinės aktinidijos medžiais užkopia 10, o kartais net 15 m. Kultūrinės auga silpniau, dauguma iki 3-4 m, o kai kurie krūmai vos pasiekia 1,5-2 m ir jų šakos beveik nesiveja. Neretai aktinidijos turi 2-4 cm storio ir 0,2-0,3 m aukščio kamienus, todėl lengviau prižiūrėti pakrūmes ir nuskinti uogas.

Suaugusios aktinidijos mėgsta šviesą, bet gali augti ir derėti pavėsyje, o jauni 1-2 metų augalai geriau jaučiasi būtent šešėlyje.

Dirvožemiui aktinidijos nėra labai reiklios. Svarbu, kad šaknys nemirktų stovinčiame vandenyje – lietus greitai susigertų į gilesnius sluoksnius, o paviršinis vanduo nutekėtų. Labiausiai aktinidijoms tinka purūs, derlingi, turtingi humusu, vandeniui pralaidūs, silpnai rūgštūs arba neutralūs priemoliai. Lengvesniuose dirvožemiuose aktinidijos labiau nukenčia dėl drėgmės trūkumo. Jų augavietėje neturėtų trūkti ir kalio.

Aktinidijas galima sodinti ir rudenį, ir pavasarį – jos lengvai prigyja. Į sodinimui skirtą duobutę pripilkite geros daržo žemės. Sodinti reikia truputį giliau negu augo, paskui palieti, o vandeniui susigėrus – mulčiuoti. Prie namo sodinama per 1-1,5 m nuo sienos, atviroje vietoje – kas 1-2,5 m, nelygu veislė. Pavyzdžiui, augiąsias ‘Landė’ aktinidijas rekomenduojama sodinti kas 1,5-2 m, silpniau augančias ‘Paukštės Šakarva’ – kas 1 m. Aktinidijos dvinamės, kad derėtų, reikia auginti abiejų lyčių (moteriškų ir vyriškų) augalų. Jeigu sodinama daugiau aktinidijų, 10 moteriškų krūmų turi tekti bent vienas vyriškas.

Aktinidijas nesunku prižiūrėti, jos atsparios ligoms ir kenkėjams, bet jaunus augančius ūglius kartais nugraužia katės. Kol maži, juos galima apsaugoti tinklu, o paaugusių viršūnės pakeliamos aukštyn ir pririšamos prie atramos. Aktinidijoms reikia atramų, kitaip drieksis žeme. Atviroje vietoje joms paremti naudojami špaleriai (antraisiais augimo metais kas 5m į žemę 0,5 m gyliu įkalami 2,5 m ilgio plieniniai vamzdžiai ir 0,6, 1,2 ir 1,8 m aukštyje ištempiamos vielos); prie namo sienos užtenka stiprių, vijokliniams augalams skirtų grotelių. Špaleriams tinka cinkuota, 4 mm skersmens viela. Paprasta plieninė viela ilgainiui surūdija ir vėjuotomis dienomis pjauna šakas savo gruoblėtu, šiurkščiu paviršiumi. Anksti išsprogusias aktinidijas nuo pavasarinių šalnų reikia pridengti, nes jų lapeliai ir jauni ūgliai labai bijo šalčio.

Aktinidijos genimos du kartus per metus: ramybės laikotarpiu ir vasarą. Geriausia genėti rudenį nukritus lapams, kad žaizdos iki pavasario spėtų apdžiūti. Ilgi vegetatyviniai ūgliai nukerpami taip, kad liktų 30-40 cm ilgio pagrindas, išpjaunamos senos sausos vaisinės šakelės. Vasarą patrumpinamos pirmamečių ūglių viršūnės. Pavienių aktinidijų genėti nebūtina. Išpjaustomos tik krūmą sutankinančios senos šakos, kad atsirastų vietos jaunesnėms. Taip po truputį atjauninamos aktinidijos gyvena ir dera ilgiau. Jos jautriai reaguoja į gausų tręšimą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Ūgliai auga greičiau ir dera gausiau. Tačiau dėl azotinių trąšų pertekliaus jie net rudenį nenustoja augti, nespėja sumedėti, ir žiemą gali apšalti viršūnes. Todėl azotu aktinidijas geriausiai tręšti tik pavasarį.

Prieš pumpurų sprogimą aktinidijos tręšiamos amonio salietra (30g/kvad.m), superfosfatu ir kalio druska (po 15 g/kvad.m) arba atitinkamai kompleksinėmis trąšomis. Išbarsčius trąšas, žemė sekliai purenama. Nuskynus uogas, aktinidijos papildomai tręšiamos superfosfatu ir kalio druska (po 20 g/kvad.m). Tai padeda augalams geriau pasiruošti žiemai. Rudenį pakrūmes reikėtų mulčiuoti perpuvusiu mėšlu arba kompostu (8-10 cm sluoksniu). Vasarą mulčiui tinka šiaudai arba šviežiai nupjauta žolė (20-30 cm sluoksniu). Mulčias sulaiko drėgmę, tai ypač svarbu karštą ir sausą vasarą. Aktinidijos labai jautrios drėgmės trūkumui. Per sausras jas reikia bent kartą per savaitę palieti (20 l vandens /kvad.m).Uogos dažniausiai prinoksta rugpjūčio pradžioje. Nokdamos patamsėja, suminkštėja ir įgauna malonų saldžiarūgštį skonį su ananaso aromatu. Noksta ne visos kartu, sunokusios nubyra. Po krūmais galima patiesti plėvelę arba audeklą, kad būtų lengviau jas surinkti. Jeigu aktinidijas planuojama perdirbti, skinamos visos iš karto, vos prinokus pirmosioms uogoms. Taureles ir piesteles lengviau nuvalyti, kai uogos dar kietos. Nuskintos neprinokusios uogos 3-4 dienas nokinamos šiltoje ir sausoje patalpoje, paskleistos plonu sluoksneliu. Beje, perdirbti galima ir neprinokusias uogas.

Lietuvoje margalapės aktinidijos tiriamos, kuriamos jų veislės ir atrenkamos geriausios jau beveik pusę amžiaus. Šiuo metu į Lietuvoje rekomenduojamų auginti veislių sąrašą įrašytos šios aktinidijos.

‘Laiba’ . Uogos prinoksta rugpjūčio pradžioje, ne vienu metu, vidutiniškai sveria 1,8 g. Jos cilindrinės, taisyklingos, su ryškiu įdubimu viršūnėje. Uogas tinka valgyti šviežias ir perdirbti. Krūmai vijokliniai, vidutinio augumo. Sodinami 3 x 1 -1,5 m atstumais su 1,5 m aukščio atramomis. Šakos lanko formos, nulinksta iki žemės, todėl jas reikia pakelti. Tankiau pasodinti krūmai gerai nustelbia piktžoles. Šias aktinidijas nesunku prižiūrėti. Nuo krūmo priskinama iki 7 kg uogų.

‘Lankė’ . Uogos prinoksta rugpjūčio pradžioje, ne vienu metu, vidutiškai sveria 1,7 g. Jos saldžios, palyginti standžios, todėl nepernokusias galima pervežti. Uogos cilindrinės su nusmailėjusia viršūne. Krūmai vijokliniai, vidutinio augumo. Sodinami 3 x 1 – 1,5 m atstumais su 1,5 m aukščio atramomis. Šakos lanko formos, nulinksta iki žemės. Nuo krūmo priskinama iki 3 kg uogų.

‘Landė’ . Uogos prinoksta rugpjūčio pradžioje, ne vienu metu, jos gražios, stambios (vidutiniškai sveria 3 g), saldžios, nepernokusias galima pervežti. Jos truputį suplotos, briaunuotos, nupjauto kūgio formos. Krūmai vijokliniai, labai augūs. Pasodinti kas 2 m ir paremti 2 m aukščio špaleriais 10 metų amžiaus krūmai sudaro ištisą 2 – 2,5 m pločio eilę, kuri visai nustelbia piktžoles. Šakos svyrančios. Nauji ūgliai apsiveja atramas ir ta pačia kryptimi augančias šakas. Nuo krūmo priskinama iki 10 kg uogų ir tam sugaištama viena valanda.

‘Paukštės Šakarva’. Uogos prinoksta rugpjūčio pradžioje, ne vienu metu. Jos gražios, labai stambios (vidutiniškai sveria 3,5 g), cilindrinės, truputį suplotos, nusmailėjusia viršūne. Uogos neryškiai briaunuotos, žalios, bet saulėje parusvėja. Neprinokusios blizga, nokdamos tamsėja ir tampa matinės. Krūmai palyginti lepūs, reiklūs augavietei. Sodinami 2 x 1 m atstumais, atramos – 2 m aukščio. Derėti pradeda antraisiais – trečiaisiais augimo metais, dera ne kasmet. Nuo krūmo priskinama iki 5 kg uogų.

Visų čia aprašytų veislių aktinidijų uogos valgomos šviežios arba perdirbtos. Jų minkštimas žalias, švelnus, su daug labai smulkių sėklų, tačiau sultingas ir saldus, o skonis kaip kivio vaisių.