Šermukšnio medis

Seni žmonės sako, kad šermukšniai apsaugo nuo šalnų, todėl prie šermukšnio galima sodinti lepesnius augalus. Pagal šį medį spėdavo ir apie orus. Jei šermukšniai išaugina daug uogų, tai ruduo bus šlapias, jei mažai – sausas. Jei putinas, šermukšnis pilnas uogų, o ant lazdynų – daug riešutų, ruduo bus šlapias, žiema šalta.

Poetai myli šį medį. Jiems tai krauju srūvantys rūpintojėliai, rudenio pranašai, jų kūrybinių kančių stebėtojai ir atjautėjai, o gal tiesiog gražūs medžiai, pirmieji tokie ryškūs po nusibodusios vasaros žalumos. Legendos ir padavimai lydi šermukšnį nuo seno.

Senovėje manyta, kad šermukšniai paslaptingai veikia dvasias, vaiduoklius ir klajojančias sielas, saugo nuo mirtinų ligų ir plėšrių žvėrių. Per audras su griausmais ir žaibais žmonės slėpėsi po jo šakomis. Anot padavimų, šermukšnio šerdyje gyvena žemės žaibas, todėl dangaus žaibas jo neliečia. Iš šermukšnio šakų druidai darydavo amuletus, kurie saugodavo ir gydydavo sielos ligas. Žiniuonių lazdeles taip pat buvo iš šermukšnių. Į maišelį įbėrus šermukšnio uogų ir pakabinus ant kaklo, nebaisūs jokie demonai. Sutrintą žievę degindavo, kad išbaidytų tamsiąsias jėgas. Tikėta, kad šio medžio dūmai skatina aiškiaregystę, nuojautą ir gebėjimą bendrauti su dvasiomis. O labiau žemiški vikingai statė šermukšnio laivus.

Medžių horoskope apie žmones, gimusius po šermukšnio (balandžio 1-10 d. ir spalio 4-13 d.) ženklu rašoma, kad jiems budinga smulki, trapi figūra. Jie mieli ir patrauklūs, mėgsta gerai rengtis, nuolat šypsosi. Šio ženklo žmonėms nebudingas egoizmas, nors jie ir šiek tiek egocentriški. Pakankamai savarankiški, nors kartais patys nori būti nuo kitų priklausomi, leidžiasi išnaudojami. Kartais, paskendę kitų reikaluose, jie pamiršta savo planus. Šermukšniai turi gerą skonį, jų vidinis dvasinis gyvenimas labai turtingas. Jie dosnūs, bet reiklūs.

ŠermukšniaiPaprastasis Šermukšnis (Sorbus aucuparia) – erškėtinių (Rosaceae) šeimos augalas, užauga iki 15 m aukščio. Mėgsta drėgną ir purų dirvožemį. Auginamas parkuose, sodybose, pakelėse, savaime auga lapuočių, spygliuočių ir mišrių miškų pamiškėse, laukymėse, proskynose. Gyvena daugiau kaip 100 metų, pradeda derėti 8-12 metų.

Paprastojo šermukšnio mediena kieta, tvirta, tinka tekinti ir smulkiems gaminiams. Žievė turi apie 14 proc. rauginių medžiagų. Vaisiai valgomi, juose yra 4-8 proc. cukraus, 0,6-2,8 proc. organinių rūgščių, vitaminų C, P ir karotino. Šviežūs valgomi retai, nes kartoki, sutraukiančio skonio. Iš jų verdama uogienė, kompotai, gaminamas actas, spiritas ir vynas, džiovinami. Žiemą vaisiais maitinasi miško paukščiai ir žvėreliai. Be to, pašąlusios uogos netenka kartumo ir jas galima valgyti. Nuskintas šviežias uogas gali užšaldyti šaldiklyje ir valgyti šviežias, kai atšyla.

Vasaros pradžioje šermukšnius puošia baltų žiedelių šluotos, vasaros pabaigoje – ryškiai raudoni (oranžiniai) vaisiai, kurie vėliau pasimeta oranžiniai raudonų lapų pataluose. Vaisiai apskriti, su 3-5 sėklomis. Žiediniai pumpurai tamsiai violetiniai, tankiai apaugę pilkais plaukeliais. Žydi birželio-liepos mėn., uogos prinoksta, nelygu metai, rugpjūčio- rugsėjo mėn. Lapai neporomis plunksniški, su 4-7 poromis lapelių. Lapeliai pailgi, dantyti, iš apačios šviesesni. Dauginasi sėklomis, atlankomis, atželia iš šaknų.

Šermukšnio vaisių sultys ir iš jų pagamintas sirupas malšina žarnyne rūgimo bei puvimo procesus, todėl tinka gerti, kai pučia vidurius. Juose yra medžiagų, kurios didina kraujo krešėjim ir varo šlapimą, todėl jų negalima valgyti tiems, kurie serga kojų venų ir kitomis trombozėmis, inkstų ligomis. Šermukšniai švelniai laisvina vidurius, didina skrandžio rūgštingumą, jų vaisiai valgomi arba arbata geriama tuomet, kai sergama persišaldymo ligomis, nes papildo organizmą vitaminais, gydo uždegimus.

Šermukšnio vaisiai dažniausiai skinami po pirmųjų šalnų. Jeigu bus perdirbami, geriau rinkti prieš šalnas, kad liktų daugiau vitaminų ir kitų vertingų medžiagų. Nereikėtų laukti labai stiprių šalčių, nes lietingais metais obuoliukai savyje sukaupia daug sulčių ir po stiprių šalčių atšilę pajuosta.

Skinama kekėmis, paskui apvytinama saulėje ar šiltame kambaryje ant palangės. Džiovinama atidarytoje orkaitėje arba specialiose džiovyklose ne aukštesnėje kaip 60 °C temperatūroje. Obuolėliai neturi pajuosti. Po džiovinimo nuskinami vaiskočiai. Gerai išdžiūvę šermukšnių obuoliukai nepraranda spalvos, bet šiek tiek patamsėja arba pašviesėja, labai susiraukšlėja ir maloniai kvepia.

Šermukšnio žiedasVaistams galima naudoti ir šermukšnio žiedus arba žievę. Žiedai skatina prakaitavimą. Šermukšnių užpilai ir arbatos gaminamos panašiai – šaukštas arba du susmulkintų (galima stambiai sumalti kavamale) džiovintų obuoliukų užplikoma 1-2 stiklinėmis vandens, palaikoma uždengus apie 30 min. ir geriama. Dažnai gaminami šermukšnių ir kitų vitamininių augalų arbatų mišiniai.

Lietuvoje savaime augančius ir auginamus šermukšnius plačiau aprašė keletas dendrologų. Dr. E.Navys labiau domėjosi sodininkyste, ištyrė ir plačiai aprašė saldžiavaisius kultivarus, kurių obuoliukus galima valgyti neapdirbtus. Jeigu domitės šermukšniais, verta paskaityti E. Navio monogafiją “Šermukšnio (Sorbus L.) genties rūšys ir veislės Lietuvos sodininkystei ir miško ūkiui”, taip pat populiariai parašytą knygelę “Sodininkystė. Retieji augalai”. Dekoratyvines šermukšnių savybes ir jų pritaikymą želdynuose aprašo M. Navasaitis savo knygoje ‘Dendrologija’.

Saldžiavaisiais šermukšniais buvo susidomėta prieš keletą dešimtmečių, Lietuvoje bandyta auginti ‘Moravica’ ir ‘Likernaja’. Svajonės apie derlingus verslinius šermukšnių sodus taip ir liko svajonėmis, nes jiems netiko Lietuvos klimatas, jų nemokėta auginti – medeliai prastai derėjo, juos puolė ligos ir kenkėjai. Dabar yra daug derlingų ir atsparių sodinių šermukšnių, jie tiriami ir auginami Vilniaus universiteto Botanikos sode.

Gėlynuose anksčiau šermukšnių niekas nesodino, jie buvo kaimo sodybų akcentas. Dabar medelynuose galima gauti dekoratyvių paprastojo, miltingojo, švedinio, šiaurinio šermukšnio kultivarų.