Meksikinis žydrūnis

Graižažiedžių (Compositae) šeimos augalas. Žinoma apie 30 šios genties rūšių, augančių pietinėje Siaurės Amerikos da­lyje, Centrinėje ir Pietų Amerikoje.

Meksikinis žydrūnis (Ageratum houstonianum Mill.) (Ageratum mexicanum Sims. sin.). Kilęs iš Peru ir Meksikos. Į Europą pateko XVIII a., tačiau labiau išplito tik šiame šimtmetyje. Tai daugiametis visžalis augalas, pas mus auginamas kaip vien­metis. Krūmas smarkiai išsišakojęs, 10—60 cm aukščio. Lapai trikampiškai rombiški, apatinėje dalyje dažnai širdiški, danty­tais pakraščiais, apatiniai priešpriešiniai, viršutiniai pražangi- niai. Stiebai ir lapai plaukuoti. Šaknys kuokštinės, labai išsi­šakojusios. Žiedai mėlyni, dvilyčiai, susitelkę į rutulišką arba skėtišką žiedyną. Vaisius — lukštavaisis.

Dažniausiai išplitusios veislės: Capri, Blue Bali, Blue Cap ir kt.

Žydrūnas mėgsta šilumą, šviesą. Gerai auga kalkingose, trąšiose dirvose. Šviežiu mėšlu patręštose dirvose žydi blogai.

Dauginama sėklomis ir žaliais auginiais. Sėklos sėjamos į dėžutes šiltnamiuose arba inspektuose kovo mėn. Anksti pasėjus, daigai pikuojami du kartus, vėlai pasėjus — vieną kartą, 2X4 cm ir 5X6 cm atstumu. Į pastovią vietą sodinama 15—20 cm atstumu, praėjus šalnų pavojui. Geriau auga, kai laistoma gausiai, tačiau drėgmės perteklius, ypač jauniems augalams, žalingas. Žydi nuo birželio mėn. ligi vėlyvo ru­dens.

Zydrūnių sekiojai dauginami žaliais auginiais. Daugina­ma rudenį arba pavasarį. Pastaruoju atveju motininiai auga lai laikomi šaltame šiltnamyje. Auginiai gerai įsišaknija smė­lyje arba smėlingame dirvožemyje 15—18° C temperatūroje.

Žemaūgės žydrūnio formos gėlynuose naudojamos borteliams, taip pat balkonų bei palangių loveliams apsodinti, aukš­taūgės — puokštėms sudaryti.