Melokaktusas

Jauni augalai būna apvalaini, briaunoti ir su spygliais. Subrendusio melokaktuso viršūnėje susiformuoja kepurėlė – cephalium. Tai tankiai suaugę augimo kūgeliai, vilnoti plaukeliai, maži spygliukai ir tarp jų esantys žiedeliai, iš kurių atsiranda ryškios uogos. Kaktusas didėja, pučiasi jo kepurėlė, ir galiausiai virsta kelių dešimčių centimetrų aukščio cilindru.

Vidutinio klimato kraštuose sėjinukas tik po daugelio metų suformuoja cephalium. Šiltesniuose regionuose, pavyzdžiui, Kanarų salose, tam prireikia vos kelerių metų. Mūsų laikais kaktusai auginami Kanaruose ir pardavinėjami su vos pradėjusia formuotis cephalium. Iki šiol pardavinėjami ir iš natūralios aplinkos paimti augalai. Nusipirkę tokį suklysite, nes jau turinčio cephalium kaktuso pažeistos šaknys vargiai beatauga. Todėl iš laukinės aplinkos atvežti augalai dažniausiai po kelių mėnesių žūva. Ar nepažeistos kaktuso šaknys, galima patikrinti paklibinus jį į šonus. Jei augalas nesiduoda išjudinamas, tai šaknys sveikos. Norėdami įsitikinti, ar neperkate laukinio kaktuso (ir tuo pačiu neprisidedate prie rūšies išnykimo), paklauskite tiekėjo apie augalo kilmę.

Melokaktusui tinka saulėta ir šilta vieta, šiek tiek pridengta nuo karščiausios pavasario saulės. Vasarą laistykite vidutiniškai. Žiemą kaktusą galima laikyti šviesioje ir vėsioje vietoje, kur temperatūra nenukrinta žemiau 10 °C. Rūšys iš Karibų nepakelia žemesnės nei 15 °C temperatūros. Laistykite tik augalui pradėjus raukšlėtis. Štai kelios rūšys:
Melocactus azureus: įspūdingas kreidiškai mėlynas paviršius puikiai saugo šį brazilinį kaktusą nuo ryškios saulės.
Melocactus neryi: auga Šiaurės Brazilijos centrinėse srityse ir gan gerai pakelia žemesnę temperatūrą (iki 5 °C).