Dekoratyvinė žolė Miskantas

Augalas Miskantas (Miscanthus) – gėlininkams gerai pažįstamos žolės.

Šiai dekoratyvinių žolių genčiai, priklausančiai miglinių (Poaceae) šeimai, priskiriama apie 20 visžalių bei vasaržalių rūšių, plačiai naudojamų apželdinimui. Dauguma jų yra kilusios iš Azijos. Miskantai (Miscanthus) – nereiklūs augalai elegantiškai svyrančiais lapais su balta centrine gysla ir plunksniškais žiedynais. Paprastai jie pradeda žydėti antroje vasaros pusėje, o rudenį lapija dažnai nusidažo įvairiomis spalvomis. Tai didingi augalai, puikiai tinka tiek mišriems gėlynams, tiek vandens telkinių pakrantėms apželdinti.

Tarp jų yra tikrų milžinų (Miscanthus giganteus) ir visai neaukštų (Miscanthus KLeine Silberspinne) augalėlių. Yra žydinčių sidabriniais (Miscanthus ’Silbetrfeder’) ir rausvais žiedynais (Miscanthus Flamingo), plačialapių (Miscanthus sacchriflorus) ir siauralapių (Miscanthus Gracillimus), išilgai ( Miscanthus Morning Light, Variegata) ir skersai dryžuotais lapais (Miscanthus Zebrinus, Miscanthus Goldbar).

Ne visi miskantai vienodai atsparūs šalčiui, ne visi pražysta vėsią lietuvišką vasarą, tačiau jų tiek daug, kad kiekvienas sodininkas gali rasti sau gražų ir tinkamą augalą.

Daugelis šiuolaikinių miskantų kultivarų yra kilę iš Japonijos. Čia miskantai ne vieną šimtmetį buvo labai svarbūs tradiciniame mene bei soduose, jais buvo dengiami stogai. Kaip ir klevai, tai tikras japoniško rudens simbolis.

Miskantas gracillimusVakarų pasaulyje miskantai populiarūs jau daugiau negu šimtmetį. Vienas iš geriausiai žinomų senų kultivarų yra ‘Gracillimus’, iki šiol mėgiamas sodininkų dėl siauručių lapų bei dailios apvalainos kero formos. Daugiausiai populiarindamas miskantus nuveikė vokiečių selekcininkas Karlas Foersteris. Apie 1930-uosius metus jis pirmasis įžvelgė didžiulį šio augalo potencialą apželdinime. Jo tautietis Ernstas Pagelsas, kuris iš pat pradžių glaudžiai bendradarbiavo su K. Foersteriu, 1950 metais įkūrė savo gėlyną ir ėmėsi intensyvios miskantų selekcijos programos. Kryžmindamas ‘Gracillimus’ su kitais stambesniais miskantais, jis išvedė daug veislių, kurios suspėja pražysti net vėsią ir nepalankią vasarą.

Pastaraisiais metais miskantai tapo ypač populiarūs. Išvesta daugiau negu 100 naujų kultivarų. Ir ne veltui — miskantai išsiskiria savo architektūrišku stotu, žiedynų spalvomis, rudenine lapų spalva ir žiemos siluetu. Kaip ir dauguma kitų siauralapių žolynų, miskantai yra nereiklūs, jų nereikia nei laistyti, nei tręšti. Jiems svarbiausia – atvira saulėta vieta, vienodai drėgna žemė bei geras drenažas. Nors dauguma pakankamai gerai jaučiasi pavėsyje, gausiai žydi tik augdami saulėtoje vietoje.

Vienintelis priežiūros darbas – nupjauti senus stiebus pavasarį. Miskantas mėgsta šilumą — pavasarį pradeda krutėti tik tuomet, kai dirvožemis jau gerokai sušilęs. Šalto klimato kraštuose juos rekomenduojama persodinti ar dalinti būtent pavasarį, kad augalai spėtų įsišaknyti iki žiemos. Nors miskantai yra atsparūs ligoms bei kenkėjams, kai kurios margalapės veislės kartais suserga rūdimis.

Nendrinis miskantasNendrinis miskantas (Miscanthus sacchariflorus) yra plačiai paplitęs Lietuvoje. Tai agresyviausia miskantų rūšis, sparčiai besiplečianti atžalomis. Todėl vertėtų labai gerai pagalvoti, prieš sodinant šį augalą nedideliame gėlyne – vėliau gali būti sunku jį išnaikinti. Tačiau jis tinka, jeigu reikia apželdinti vandens telkinio pakrantę. Rudenį nendrinis miskantas išsiskleidžia daugybę sidabrinių šluotų — ne veltui anglai jį vadina “sidabrinės vėliavos žole”. Be to, ši rūšis geriau negu kitos pakenčia įmirkusią dirvą.

Miskantas GiganteusDar vienas puikus pasirinkimas didesniems sodams – Miscanthus x giganteus. Kartais jis pardavinėjamas Miscanthus floridus pavadinimu. Lietuvoje šiam miskantui per trumpa vasara, todėl jis nežydi. Tačiau keras labai gražus, platūs svyrantys lapai suformuoja fontaną. Atrodo prabangiai ir suteikia sodui tropikų prieskonį.

Miskantas purpurascensMiscanthus purpurascens – dar vienas gražus miskantas, kuris iki šiol klaidžioja botaninės nomenklatūros džiunglėse. Lietuviškoje literatūroje jis priskiriamas kininiams miskantams ir išskiriamas į atskirą porūšį (Miscanthus sinensis var. purpurascens). Tačiau užsienio mokslininkai teigia, kad tai sudėtingas tarprūšinis hibridas ir dažniausiai išskiria šį augalą į atskirą kategoriją. Kad ir kaip būtų, šis miskantas vertas dėmesio ir tinka auginti šalto klimato zonoje. Jis vidutinio dydžio, anksti pražysta, labai atsparus šalčiui. Po karštos bei saulėtos vasaros rudenį lapai įgauna labai ryškų oranžinį atspalvį, todėl angliškai ši žolė vadinama “liepsnos miskantu”. Svarbiausia, ką reika žinoti – ji nepakenčia sausros, todėl sodinkite ten, kur niekuomet nepritrūks drėgmės.

kininis miskantasDaugiausia miskantų kultivarų yra pradininkas yra Kininis miskantas (Miscanthus sinensis). Šiai dienai jų priskaičiuojama virš 100, ir skaičius tebeauga. Skeptikai teigia, kad dauguma veislių beveik nesiskiria. Ir iš dalies tai tiesa. Todėl jeigu nesiekiate surinkti visų išvestų miskantų kolekciją, perkant augalą patarčiau atkreipti dėmesį į du dalykus.

Pirma, reikėtų sužinoti, kada pasirinkta veislė pradeda žydėti. Nors miskantai dekoratyvūs ir be žiedų, sidabrinės ar rausvos “vėliavos” tikrai labai papuošia gėlyną. Rinkitės veisles, kurios pradeda žydėti rugpjūčio mėnesį. Tuomet turėsite sočiai laiko pasidžiaugti žiedynais ir jų spalvų metamorfozėmis, jau nekalbant apie elegantiškus siluetus žiemą.

Antra, rinkitės miskantus pagal aukštį. Šias žoles galima būtų suskirstyti į 3 grupes: žemaūgius (apie 1 m aukščio), vidutinio dydžio (apie 1.5 metro aukščio) ir aukštaūgius (daugiau kaip 2 metrų aukščio).

Dekoratyvinės smilgos, žolės, varpiniai augalai

Dekoratyvinės žolės

Dekoratyvinės smilgos, žolės, varpiniai augalai