Orchidėjų rūšys
Orchidėjos – plačiai pasaulyje paplitusios, nuostabaus grožio ir neįprastos gėlės. Jų auginimas reikalauja pastangų ir kantrybės, tačiau suteikia nemažai džiaugsmo. Orchidėjos būna labai mažos, kurias būtų galima augint degtukų dėžutėje, tačiau auga ir milžiniški jų sąžalynai, sveriantys tūkstančius kilogramų. Žiedai gali būti nuo degtuko galvutės iki didelės lėkštės dydžio. Mūsų planetoje orchidėjos pradėjo augti prieš 120 mln. metų. Ir dabar orchidėjų, tiksliau – gegužraibinių (Orchidaceaė), šeimai priskiriama per 800 genčių ir daugiau kaip 25 tukst. rūšių augalų. Kasmet aprašoma iki 800 naujų rūšių. Gegužraibiniai auga visur: visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą; kalnuose, pievose, drėgnuose miškuose, savanose, dykumose ir t. t. Populiariosios kambariuose auginamos orchidėjos kilusios iš atogrąžų ir paatogrąžio zonų larp 50″ 80′ šiaurės ir pietų platumų, iš kalnų iki 2 500 m aukščiau jūros lygio. Orchidėjos – daugiametės gėlės. Jų originalią išvaizdą lemia gamtinės sąlygos ir augimo būdas. Dauguma gegužraibinių – epifitai: auga ant įvairių medžių šakų ir kamienų, taip pat ant akmenų (tokios vadinamos litofitais). Nemaišykite su parazitais – orchidėjos medžiais pasinaudoja kaip atrama, iškeliančia į šviesą, mitybinių medžiagų iš jų neima (tai būdinga parazitams). Pusiau epifitais vadinamos tos orchidėjos, kurios auga ant žemės gulinčių šakų ir kamienų, apaugusių samanomis. Įsivaizduokime atogrąžų mišką, iš kurio kilo dauguma gegužraibinių augalų rūšių. Čia iškrinta iki 5 000 mm kritulių per metus. Lyja dažniausiai aštuonis mėnesius. Lietaus gali būti ne kiekvieną dieną, bet per savaitę visada iškrinta apie 150 mm kritulių. Sausuoju laikotarpiu kelis mėnesius gali visai nelyti. Kai kuriuose rajonuose kasnakt kyla rūkas ir krinta rasa. Dienos ilgumas beveik visus metus vienodas, o šilumos irgi užtektinai. Sąlygos labai palankios augti augalams ir jų yra tiek daug, kad ant žemės paprasčiausiai nebetelpa – vieni kitiems užstoja šviesą. Taigi daugelio rūšių orchidėjos pradėjo augti ant medžių šakų, kad gautų pakankamai šviesos. Daug mažiau orchidėjų šaknija žemės paviršiuje, kaip įprasta žoliniams augalams. Epifitų šaknys nepanašios į kitų augalų. Jos kabo ore ir iš čia gauna vandens. Daugumos rūšių orchidėjų šaknys gyvena ne ilgiau kaip dvejus metus. Tik vandų (Vanda), katlėjų (Cattleya), falenopsių (Phalaenopsis) išsilaiko 3-4 metus. Kad orchidėjos augtų ir žydėtų, šaknys turi būti sveikos. Daugumos rūšių augalų šaknys storos, neturi šakniaplaukių, baltos, o galiukai – žali. Baltas šaknies dangalas vadinamas velamenu. Tai negyvų ląstelių audinys, skirtas lietui ir rasai sugerti. Kai vandens labai daug, visos šaknys gali pažaliuoti. Augalui sugėrus vandenį, o velamenui prisigėrus oro šaknys pabąla. Žali šaknų galiukai rodo, kad orchidėja auga. Jei galai praranda šią spalvą – augalas yra ramybės būsenos. Kai kurių augalų šaknys gali būti 0,6-0,8 cm skersmens, dažniausiai jos šakojasi. Masdevalijų (Masdroallia) šaknys turi tik vieną viršūninj augimo tašką. Tad jei šaknis nulūžta, augalas gali net žūti. Cimbidžių (Cymbidium) šaknys auga labai greitai, todėl persodinant jas reikia patrumpinti, kad tilptų į indą. Orchidėjos plonomis šaknimis auga ten, kur dažnai lyja arba smarkiai svyruoja paros temperatūra. Dar būdamos jaunos šaknys prisitaiko prie laistymo, tad reikėtų lieti vienodai. Galima keisti tik vandens kiekį ir intervalus. Nedaug kas žino, kad orchidėjoms būdinga endomikorizė. Grybų hifai įsiskverbia giliai į šaknies audinį, suskaldo sudėtingas organines medžiagas ir jomis aprūpina orchidėjas. Gegužraibinių (orchidėjų) šeimos atstovai auga nevienodai. Botanikai skiria du augimo tipus: monopodinį ir simpodinį. Orchidėjos, kurių šakojimasis monopodinis, augina vieną stiebą. Jis kiekvienais metais ilgėja, nes turi vieną viršūninį augimo tašką. Ant stiebo bamblių yra miegantys pumpurai, iš jų gali išaugti šaknys arba žiedai. Stiebas būna ilgas arba vos matomas. Kartais ant stiebo užauga antras ar net trečias ūglys. Kolekcionieriai tokius vadina keikiais. Tai naujos lapų skrotelės, susiformuojančios ant stiebų arba žiedynkočių. Vėliau išauga šaknys, ir „keikius“ galima atskirti nuo motininio augalo, pasodinti atskirai. Simpodinio šakojimosi tipo orchidėjos kasmet.atitinkamu laiku išaugina naujus ūglius. Šie, sukrovę (bet nebūtinai) žiedus, nustoja augti. Kitais metais auga naujas ūglys ir t.t. Beveik visų atogrąžų ir paatogrąžio orchidėjų stiebai sustorėję, panašūs į gumbus. Populiariojoje literatūroje, verčiant iš užsienio kalbų, jie vadinami tuberidijnis arba pseudobulbomis. Lietuvių kalba termino nėra, nes tokių rūšių augalai mūsų krašte neauga ir lietuvių botanikai jų dar neištyrinėję. Gumbo viršūnėje išauga vienas ar keli lapai, žiedai, ir ten kaupiamas vanduo bei mitybinės medžiagos, naudojamos ramybės periodu. Daugumos orchidėjų lapai neįspūdingi – bekočiai, paprasti. Lapalakščiai ištisiniai, žali, kai kurių rūšių margi, dažniausiai pražanginiai. Pati puošniausia, originaliausia gegužraibinių šeimos augalų dalis yra žiedai. Juos aprašyti labai sunku: tokia jų formų, spalvų įvairovė… Trumpai botanikai pasakytų: žiedai dvilyčiai, netaisyklingi. Gali būti pavieniai arba sukrauti varpomis, kekėmis, šluotelėmis. Visų rūšių atstovų žiedai sudaryti vienodai – iš trijų taurėlapių ir trijų vainiklapių. Bet jų dydis, forma, spalvos labai įvairios. Ypač išsiskiria vienas apatinis vainiklapis, vadinamoji lūpa. Joje išskiriamas ir kaupiamas nektaras bei kvapiosios medžiagos. Lūpa gali būti įvairių formų ir spalvų, ji skirta vabzdžiams (bitėms, vapsvoms, drugeliams, musėms) ir paukščiams (kolibriams) privilioti. Tam augalas pasitelkia įvairiausias priemones. Kartais žiedas savo forma gali priminti vabzdį (reiškinys vadinamas mimikrija). Orchidėjos, apdulkinamos dieninių vabzdžių, augina ryškius, apdulkinamos naktinių vabzdžių – pastelinių spalvų, baltus žiedus. Kvapais naudojasi nedaugelis gegužraibinių šeimos atstovų. Musių apdulkinamos orchidėjos dvokia supuvusia mėsa. O kai kurių rūšių atstovai turi žiedus gaudykles. Raibuolė kvapu ir spalvomis privilioja vabzdžius, jie nuslysta į maišelio formos lūpą ir bandydami išlysti aplimpa žiedadulkėmis. Jas vėliau perneša ant kito augalo. Mažai kas matė orchidėjų vaisius. Tai sėklų dėžutės. Sėklos labai smulkios, aptrauktos plėvele, jų nepaprastai daug. Cimbidžių sėklų yra 1,5 mln. dėžutėje, katlėjų – 5 milijonai. Orchidėjos auga ir natūralioje Lietuvos gamtoje. Tokių rūšių yra apie 30. Augalai šaknija žemės paviršiuje, antžeminė jų dalis kiekvieną rudenį žūsta, o pavasarį vėl atželia. Žiedai nėra ypač dideli, bet labai originalūs. Tai saugomi augalai ir, gamtoje radę gegužraibių (Orchis), gegūnių (Dactylorhiza), klumpaičių (Cypripedium) ar kitų rūšių orchidėjų, neraukite ir neneškite į savo gėlynus, nes, kaip ir visiems gegužraibinių šeimos atstovams, joms būdinga mikorizė – simbiozė su mikromicetais. Tai reiškia, kad orchidėjos gali augti ne bet kokioje vietoje.