pūkuotoji vyšnia

Dėl savo gausaus kasmetinio derliaus, lengvo dauginimo ir gana paprastos priežiūros pukuotoji vyšnia yra plačiai paplitusi Lietuvos soduose.

Ir nors ši, pukuotoji vyšina (Cerasus tomentosa) savo išvaizda gana panaši į įprastinį, mums gerai pažįstamą vyšnios medį, genetiškai šios dvi rūšys yra labai toli viena nuo kitos.

Ši, pukuotoji vyšina paprastai auga kaip nedidelis, iki 1-3 m aukščio medelis arba krūmas. Lapai formuoja ovališką kupolą. Jie smulkūs, nelygiu paviršiumi. Žiedai rausvi, žydintys gegužės pabaigoje. Augalas gerai atlaiko šalnas iki -3C ir yra medingas – žydėjimo metu pritraukia gausybę bičių. Verta paminėti, jog žiemos mėnesiais pūkuotoji vyšnia puikiai išveria ir -30-40C temperatūras.

Šio augalo išskirtinumas – pūkeliai dengiantys vaisius, lapus bei šakeles.

Vaisius pūkuotoji vyšnia brandina birželio pabaigoje, tačiau skirtingos rūšies atmainos gali užmegsti juos ir vėliau iki pat liepos pabaigos.

Šios uogos brandinamos ant trumpo kotelio, išsidėsčiusios visai palei šakos stiebą. Spalvos, priklausomai nuo rūšies gali būti blyškiai raudonos, tamsiai raudonos ar netgi gelsvai baltos. Jų dydis irgi svyruoja nuo 1g iki 4g masės.

Pastebėsite jog ši uoga yra minkšta ir švelni, skonis malonus – lengvai saldus arba rūgštus. Viduje kaulelis – nedidėlis

Vidutiniškai, nuo vieno krūmo surenkama 5 – 15 kg derliaus. Šie skaičiai gali svyruoti priklausomai nuo klimato sąlygų, augalo veislės ar sezono orų. Gerais sezonais, patyrę augintojai giriasi 16 – 20 kg derliais tačiau tai daugiau išimtis nei taisyklė.

Pūkuotos vyšinios sodinamos paliekant 1.5-2m tarpus tarp individualių augalų. Šaknų sistema paviršinė. Dirvožemis turi būti gana sausas, gerai drenuojamas, ne per daug molingas ar skurdus. Taip pat auginimui netinka durpinga žemė.