Ramunės

Ramunė — vienas labiausiai paplitusių ir liaudies mėgstamų augalų. Jai skirta nemažai dainų, ji minima pasakose. Kuo gi nusipelnė tokio populiarumo šis vienmetis neaukštas žolinis augalas? Vaistinė ramunė, arba ramunėlė, turi mokslinį pavadinimą — Matricaria chamomilla (nuo lotyniško žodžio mater — motina, nes ramunėmis motinos dažnai gydo vaikus, ir graikiškų žodžių chamai — žemas ir melon — obuolys, kuriais apibūdinamas mažas augalo dydis ir žiedams būdingas obuolių kvapas). Vaistinės ramunės stiebas ilgas, plikas ir šakotas, lapai plunksniškai suskaldyti, siūliški. Graižai išgaubti, su tuščiu žiedsosčiu viduje.

Žaliavos poreikiams patenkinti vaistinė ramunė auginama dideliais plotais specializuotuose ūkiuose. Auga ji visoje Eropoje, išskyrus Tolimąją šiaurę. Ypač intensyviai ramunė plito per pastarąjį šimtmetį, kai ją pradėjo auginti gydymui. Gydymui ruošiami ramunės žiedynai. Surinkta žydėjimo pradžioje žaliava džiovinama gryname ore, paskleista plonu sluoksniu ant popieriaus arba audinio, ir periodiškai maišoma. Be vaistinės, dažnai renkamos taip pat turinčios gydomųjų savybių, labai kvepiančios ramunės bevainiklapės rūšys. Šio nedidelio (5—20 cm dydžio) augalo tėvynė yra Amerika. Ramunė, kaip auganti laukuose piktžolė, pateko kartu su amerikietiškais grūdais į garlaivių triumus, po to paplito palei geležinkelio pylimus ir… pateko į vaistinę.

Ramunė, kaip vaistinis augalas, buvo žinoma dar Senovės Graikijos ir Romos gydytojams, Antikos laikais ji labai vertinta. Hipokratas ir Dioskoridas vartojo augalą kepenų, inkstų, šlapimo pūslės ligoms gydyti ir nuo galvos skausmo. Tačiau pamažu apie ramunės gydomąsias savybes buvo pamiršta, ir tik XX amžiaus pradžioje ji vėl įgijo garbintojų tarp medikų. Ramunė dažniausiai vartojama kaip silpnas vidurius paleidžiantis, prakaitavimą sukeliantis, tulžies išsiskyrimą skatinantis, skausmą malšinantis, taip pat nuo uždegimų, vaistas sergant įvairiomis virškinamojo trakto ligomis. Augalas įeina į skrandžio ir minkštinančių arbatų sudėtį, taip pat į M. Zdrenkos arbatą. Gerai žinoma raminamoji arbata, susidedanti iš ramunės žiedų, valerijono šaknies, mėtos lapų, kmyno ir pankolio vaisių (visų komponentų imama po lygiai). 1 valgomasis šaukštas augalų mišinio užplikinama stikline verdančio vandens, leidžiama pritraukti 5—20 minučių, iškošiama ir geriama po pusę stiklinės rytą ir vakare su medumi arba cukrumi ir grietinėle. Sausi ramunės žiedai užplikinami verdančiu vandeniu (15 g — 1 litras vandens) ir leidžiama pritraukti 15 minučių. Tokią arbatą rekomenduojama gerti nakčiai: nuo jos kietai ir ramiai miegama.

Gydymui vartojami augalo graižai ir iš dalies žolė. Ramunės preparatų minkštinančios, aptraukiančios savybės tam tikru mastu priklauso nuo gleivių buvimo augale. Kaip žinoma, gleivės pasižymi didele sugeriamąja geba, dėl to jos absorbuoja įvairius nuodus. Padengdamos uždegimo apimtą audinį, gleivės trukdo šilumai išsiskirti ir veikia kaip šildomasis kompresas. Be to, gleivinės medžiagos saugo audinį nuo išorės dirgiklių, o tai mažina skausmą, panaikinami skrandžio ir žarnyno spazmai. Taip susidaro normalios sąlygos virškinamojo trakto darbui.

Ramunės žieduose yra flavonoidų, eterinių aliejų, terpenų, kumarinų, askorbinės rūgšties, polisacharidų ir organinių rūgščių. Chamazulenas, rastas ramunės aliejuje, pasižymi priešuždegiminiu, antialerginiu ir vietinį nuskausminimą sukeliančiu veikimu, vartojamas bronchinei astmai, reumatui, odos alerginėms ligoms, gastritams, kolitams, nudegimams rentgeno spinduliais ir kitoms ligoms gydyti.

Ramunių arbata, sumaišyta lygiomis dalimis su smiltyninio šlamučio žiedais, sėkmingai vartojama sergant kepenų ligomis, esan skrandžio spazmams, sergant ligomis, atsiradusiomis nuo peršalimo, dismenorėja, isterija, neurozėmis; ja skalaujama gerklė ir burna — ramunės eterinis aliejus iš dalies pereina į antpilą ir veikia kaip vaistas. Bulgarijos mokslininkai pažymi ypatingą ramunės, kaip gydomosios priemonės, vertę; tai patvirtino farmakologiniai tyrimai ir stebėjimai gydant kepenų ir skrandžio ligas. Prancūzijoje ramunės antpilas geriamas esant virškinimo sutrikimams, pervargimui, per dideliam fiziniam apkrovimui, kaip vaistas tų, kurie vartoja per daug kavos ir tabako, esant blogai savijautai ir peršalus.

Parfumerijos pramonėje, kosmetikoje plačiai vartojama ir ramunės žaliava. Ramunėlių kremas — puiki priemonė sausos ir normalios odos priežiūrai. Jis turi labai efektyvų priedą — azuleną, kuris gaunamas iš vaistinės ramunės. Kremas mažina odos uždegimą esant saulės ir kitiems nudegimams. Nedideliu kremo kiekiu švelniais judesiais tepama švari veido, kaklo, rankų oda, po kurio laiko kremo perteklius nuvalomas servetėle.

Kad plaukai įgautų auksinį atspalvį ir nebūtų pleiskanų, ramunė vartojama galvai plauti: 4 valgomieji šaukštai sausų žiedų verdama 5 minutes litre vandens, leidžiama pritraukti 30 minučių, iškošiama. Išplovus galvą, plaukai skalaujami ramunių antpilu. Žiliems plaukams nudažyti šviesia spalva 1 dalis ramunių užplikinama trimis dalimis verdančio vandens ir palaikoma 2—3 valandas gerai uždarytame inde. Šiuo antpilu skalaujami išplauti plaukai. Kad plaukai nusidažytų ryškesne spalva, suvilgyti antpilu plaukai valandai aprišami skarele, o po to išdžiovinami.