Augalų kategorijos

 

Dieviškoji gėlė – gvazdikas

Gvazdikas – dieviškoji gėlė. Mat gvazdiko botaninis pavadinimas dianthus yra kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio διος, kuris reiškia „dievas“, ir ανθοσ, kurio reikšmė „gėlė“. Taigi – „dievo gėlė“. Pirmą kartą šį terminą pavartojo senovės Graikijos botanikas Teofrastas. Gvazdikų gentį sudaro per 300 rūšių, kurios daugiausia paplitę Europoje ir Azijoje. Vos kelios rūšys natūraliai auga šiaurės ir pietų Afrikoje ir tik viena rūšis – Šiaurės Amerikoje.
Šios gėlės pasižymi ištvermingumu tiek skynimui, tiek auginimui. Tai yra vienos iš palankiausių gėlių, bijantiems eksperimentuoti: jos tinka visoms šventėms ir simbolizuoja meilę bei pagarbą šeimoje. Skirtingų spalvų gvazdikų žiedai taip pat turi savitą simboliką: rožinis žiedas reiškia motinišką meilę, raudonas – pergalę ir sėkmę, na, o baltas – svajonių išsipildymą. Gvazdikų žavesys žmones traukė visais laikais. Dar didžiosios prancūzų revoliucijos metu ši gėlė buvo karaliaus šalininkų emblema. Tai reiškia, kad jau XVIII a. gvazdikas buvo itin gerbiamas. Šiuo metu mūsų susidomėjimą gvazdikais riboja vyraujantis stereotipinis požiūris, jog tai vyriška gėlė. Nusistovėjus tokiai nuomonei, turbūt, dažnai instinktyviai atsisakome gvazdikus dovanoti moterims, tačiau taip elgdamiesi labai klystame: juk laikai, kuomet merginos dovanodavo raudonų gvazdikų puokštes į karą išeinantiems vyrams, jau seniai praėjo, o kvapnūs ir įvairiaspalviai šių gėlių žiedai gali nudžiuginti kiekvieno širdį.

Šabo gvazdikai. Kas jie?

Vieni populiariausių sodo gvazdikų yra Šabo gvazdikai (lot. Dianthus Caryophyllus Chabaud). Elegantiškas, kvapnus ir spalvingas – gvazdikas Šabo gali būti palaikytas šiek tiek senamadišku, tačiau jis vis dar išlieka vienu iš populiariausių vienmečių augalų. Jo populiarumas nemažėja net ir šiandien, kuomet gausiai žydinčių augalų asortimentas gali nustebinti visus, net ir išrankiausius gėlių mylėtojus. Šis, laiko patikrintas augalas, nuo kitų skiriasi tiek grožiu, tiek ištverme, leidžiančiais jam įsitvirtinti vienmečių augalų sąrašo viršūnėje. Šie gvazdikai yra hibridinės kilmės, gauti 1895 m., sukryžminus D. caryophyllus L. su D. sulhucticosus Willd bei pavadinti jų selekcininko, prancūzų vaistininko M. Šabo (Chabaud) iš Tulono, vardu. Ši gėlė greitai pritraukė prancūzų dėmesį ir pasklido visoje Vakarų Europoje. Iki šimtmečio pabaigos atsirado tokių gražių didelių žiedų veislių kaip “Maria Shabo” ir “Jeanne Dionysus”. Gvazdikas Šabo atvyko ir į Ameriką. Ten jis prisijungė prie sodo (olandų) gvazdikų asortimento.
Pagal spalvų gamą, gėlių augintojai išskiria šias populiariausias Šabo gvazdikų rūšis:
„Aurora“ – lašišos arba rožinės spalvų gėlės;
„Benigno“ – tamsiai violetinės gėlės su violetinėmis dėmelėmis ant žiedlapių;
„Jeanne Dionysus“ – grynos baltos spalvos gėlės;
„Légien d’Oner“ – įdomaus atspalvio, kurį galima apibūdinti kaip vyšnios ar tamsiai raudoną;
„La Prancūzija“ – šviesiai rausvos gėlės;
„Marie Shabo“ – pilkai geltona gėlių spalva;
„Mikado“ – purpurinė spalva;
„Nero“ – tamsiai raudonos gėlės su tamsiai švelniu atspalviu, kuris saulėje neišblunka;
„Ugninis karalius“ („Gaisro karalius“) – gėlės yra ryškiai raudonos su šiek tiek oranžiniu atspalviu, saulėkaitoje spalva gali šiek tiek pablukti ir tapti ne tokia intensyvi;
„Pink“ – ryškios rožinės gėlės, neišblunkančios saulėje;
„Ruby“ – gėlės yra tamsiai violetinės spalvos, saulėje neišblunka;
Taip pat išrasta veislių, kurių žiedai alyvinės, lašišos ir kitokių įdomių spalvų bei atspalvių. Atsirado ir hibridų, kurie kiekvienam augalui suteikia daugybę puikių pilnavidurių žiedų.
Šabo gvazdikų aukštis 30 – 60 cm, jie turi melsvai žalius lapus ir didelius (paprastus arba dvigubus) žiedus iki 7 cm skersmens. Pagrindinė žiedų spalva balta, raudona, rožinė, violetinė ir geltona. Tai šviesamėgis augalas, atvirame lauke žiemojantis tik pietiniuose Europos regionuose. Mūsų atšiaurioje aplinkoje, žiemojimą atvirame lauke galima laikyti maloniu atsitiktinumu, bet ne taisykle.

Šabo gvazdikų auginimas ir priežiūra

Šabo gvazdikai Lietuvoje auginami kaip vienmetės gėlės, bet jei sėjami liepos – rug¬pjūčio mėnesį, gali žydėti tik antraisiais metais. Jų vegetacijos periodas ilgas. Nuo sėjos iki žydėjimo praeina daugiau kaip šeši mėnesiai, todėl mūsų sąlygomis augalus reikia sėti sausio pabaigoje į dėžutes šiltnamiuose. Tinkamiausia velėninė arba sena inspektinė žemė. Dygimo metu temperatūra šiltnamyje palaikoma 14 – 18° C ribose, o kai augalai sudygsta, mažinama iki 12 – 14° C. Dėžutės statomos arti langų, nes jauniems daigeliams reikia daug šviesos. Daigai sudygsta per 14 dienų. Laistomi saikingai, nes gausiai laistomi ima pūti. Tokiu atveju reikia būtinai pašalinti negyvus ūglius, o dirvą apibarstyti smėliu, tręšti pelenais arba grūsta aktyvuota anglimi (parduodama vaistinėse).
Kai daigai ima vienas kitą siekti, jie persodinami 4 cm atstumu. Antrą kartą daigai persodinami į inspektą kas 8 cm arba į atitinkamo dydžio vazonėlius, kurie taip pat laikomi inspektuose, o nuo gegužės vidurio sodinami į atvirą gruntą. Augalas mėgsta lengvą, trąšią, neutralios reak¬cijos (pH7) dirvą ir saulėtą vietą. Gerai auga giliai įdirbtose, vandeniui pralaidžiose, smėlingose priemolio dirvose. Rūgščios dirvos turi būti kalkinamos. Šalnų ne¬bijo, po jų dalis lapų gali pabalti, bet tai neturi įtakos augalų vystymuisi. Šabo gvazdikai remontantiniai, tad jeigu oro sąlygos palankios, jie žydi ilgai ir gausiai. Kad žydinčių augalų neišvartytų vėjas, juos reikėtų pririšti prie kuoliukų arba ištemptos vielos. Rudenį, kai oras tampa lietingas, geriausia gvazdikus pridengti polietilenine plėvele, nes pumpurai ima pūti, trūkinėti. Prie pagrindinio pumpuro augančius šalutinius pumpurus patartina nu¬skabyti. Tada išauga dideli, gražūs žiedai. Šabo gvazdikai nepakelia trąšų pertekliaus. Dažnai tręšiant azoto trąšomis, žiedstiebiai pasidaro gležni, išlinksta ir nebeišlaiko žiedų. Per vegetaciją į 1 m2 žemės galima įterpti ne daugiau kaip 50 g vandenyje ištirpintų azoto trąšų. Sėklos subręsta praėjus dviems mėnesiams po žydėjimo, todėl mūsų sąlygomis Šabo gvazdikų sėklininkystė sunkiai įmanoma. Sėklas reikia parsisiųsti iš pietų. Iš gerų sėklų apie 90% augalų užauga pilnaviduriais žiedais. Šabo gvazdikus taip pat galima dauginti ir ūgliais, kurie įsišaknija per 4 – 5 savaites. Kereliai rudenį susodinami į šaltą, šviesų šiltnamį. Žiemą juos reikia papildomai ap¬šviesti, nes nuo šviesos stokos daigai sunyksta.

Šabo gvazdikų skynimo ypatumai

Šabo gvazdikai žydi birželio pabaigoje – liepos pradžioje. Jei jie auginami skynimui, tuomet žiedai skinami iš ryto arba vakare. Vasarą kasdien, rudenį ir pavasarį kas antrą dieną, o žiemą dar rečiau. Ilgai nenuskynus žiedų, augalai nusialina, sumažėja jų derlingumas, vėliau pradeda žydėti kiti žiedai. Skinama tada, kai išoriniai žiedlapiai būna atsilenkę tiek, kad su taurele sudaro statų kampą. Skinant vėliau, žiedai jau būna seni ir trumpiau laikosi vandenyje. Galima gvazdikus skinti ir tada, kai žiedpumpuriai tik šiek tiek nusispalvinę, tačiau šiuo atveju juos reikia papildomai pražydinti.
Pirmieji žiedai skinami virš 7 poros lapų. Kad neplistų virusinės ligos, skinama rankomis, nulaužiant per narelį. Praktiškai skinama apie 40 cm nuo substrato arba virš 3-čios tinklo eilės. Kitu gvazdikų žydėjimo metu jų skynimo vieta priklauso nuo auginimo laiko. Antrojo gvazdikų derliaus žiedai skinami 56 cm ilgio žiedkočiais, matuojant nuo žiedpumpurio. Kad skinant nereikėtų kiekvieną kartą matuoti, skaičiuojama pagal tinklo eilių atstumus iš viršaus.
Gvazdikas visuomet buvo galios ir revoliucijos simbolis. Šiuo dekoratyviniu augalu domėjosi karaliai, revoliucionieriai ir net gydytojai. Yra manoma, kad į Europą iš Tuniso gvazdikus atnešė kryžiuočiai kaip karaliaus Liudviko IX atminimą, kuris įsakė maru susirgusius karius girdyti nuoviru augalo, augančio tiesiog po jų kojomis. Kai kuriems ligoniams šis vaistas tikrai padėjo, bet paties karaliaus neišgelbėjo. Kartu su mirusio karaliaus pelenais, į Prancūziją buvo atvežti ir gvazdikai. Prancūzijoje gvazdikai tapo tokie populiarūs, kad jais apsodindavo vienuolynų sodus. Tad jei ne kartą prieš įteikdami gėles mintyse dėliojote laimės palinkėjimą, bet lyg tyčia nepasisekė tinkamai sudėti žodžių, tokiais atvejais prasminga dovanoti kaip tik gvazdikus, netariant jokių papildomų žodžių, nes tikima, kad gvazdikas yra laimę nešanti gėlė.