Saulutės

“Saulutės” pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio margarites, kuris reiškia “perlas”. Pavadinimas labai geras ir taiklus: smulkios baltos laukinių saulučių gėlės ant vejos labai primena išbarstytus perlus.

Augintojai saulutes soduose augina kaip dvimetes gėles, nes trečiaisiais metais šių augalų žiedynai susitraukia. Saulutės pražysta jau gegužės pradžioje, kadangi lapai ir pumpurai, užsilikę nuo rudens, gerai apsaugomi po sniegu. Dažniausiai šios gėlės žydi pavasarį ir pirmąją vasaros pusę, bet esant drėgnam ir vėsiam orui saulučių pumpurai skleidžiasi net iki šalčių. Karšto klimato vietovėse saulučių žiedynai greitai tampa nedideli ir praranda savo žiedlapius.

Gėlės saulutėsSaulutės nėra itin reikalios auginimo sąlygoms. Jos auga bet kuriame gerai nusausintame dirvožemyje, bet gausiau žydi dirbtiniame lengvame priemolyje, turtingame humusu, atviroje, saulėtoje vietoje. Labai drėgnoje žemėje be sniego saulutės gali supūti, o smėlingame dirvožemyje – iššalti. Tose vietovėse, kur sniegas iškrenta vėlai arba jį nupučia vėjas, tikslinga žiemai užkloti augalus lapais ar eglišakiais. Saulučių priežiūrai reikalingas ravėjimas, dirvos purenimas ir laistymas, nes esant drėgmės trūkumui, augalo žiedynai susitraukia ir praranda savo žiedlapius. Saulutėms tręšti 1 kv. m plote reikia 25-30 g kompleksinių trąšų su mikroelementais. Siekiant užtikrinti ilgesnį ir gausesnį žydėjimą, būtina pašalinti nužydėjusius žiedynus.

Saulutės dauginamos sėklomis, krūmų dalijimo ir skiepijimo būdu. Sėklos sėjamos birželio pabaigoje – liepos pradžioje ant kraigo. Daigeliai pasirodo po 7-10 dienų. Daigai pikiruojami pagal schemą 10 x 10 cm, o rugpjūtį jie išsodinami į nuolatinę vietą, išlaikant 20 cm atstumą tarp augalų. Saulutės sėjasi ir savaime. Tokius daigelius taip pat galima pikiruoti ir sodinti į norimą vietą. Nepaisant to, jei saulutės bus auginamos naudojant tik savaiminio sėjimosi būdą, veislės savybės bėgant metams bus prarandamos – žiedynai mažės ir prastės.

Saulučių dalinimas ir skiepijimas naudojamas siekiant išsaugoti vertingas veislės savybes. Paprastai šios gėlės dauginamos dalijant jų krūmelius rugpjūčio ir rugsėjo pradžioemsj, tačiau tai galima daryti ir pavasarį. Krūmeliai dalinami į 4-6 dalis. Pasirinktiems labiausiai dekoratyviems ir sveikiems saulučių egzemplioriams nukertami beveik visi lapai, paliekant petioles, ir sutrumpinamos šaknys iki 5-8 cm (tai prisideda prie atjauninimo ir geresnio augalų išlikimo). Pamačius, kad dalinami krūmeliai be šaknų, jų nevertėtų išmesti, nes naujos šaknys augs nuo lapų petiolių pagrindo. Atnaujintos dalys lengvai įsitvirtina ir toliau žydi. Dauginant saulutes gegužės-birželio mėn., maži šoniniai ūgliai su keliais lapais atskiriami peiliu, pasodinti šaltesnėse vietose. Po dviejų savaičių tokie sodinukai įsišaknija ir žydi jau kitais metais. Reiktų pabrėžti ir tai, kad saulutes galima persodinti ir joms žydint.

 

 

Saulutes retai paveikia ligos, tačiau kartais jos kenčia nuo virusinių ligų: žiedynai susitraukia, lapai sumažėja ir nublanksta. Liga dažniausiai pasireiškia vasaros pradžioje. Taip nutikus, pažeistos gėlės turėtų būti išrautos ir sudegintos. Kartais saulėtes sugadina įvairios erkės, žiemą – pelės.

Saulutės puikiai dera su hiacintais, tulpėmis, narcizais, našlaitėmis. Dažnai saulutės yra naudojamos kaip kiliminiai augalai ir sėjamos vejose. Nepaisant to kartais saulutės virsta piktžolėmis ir labai sugadina vejos išvaizdą. Tokiu atveju jos gali būti pašalintos iš vejos tik iškasus jas su šaknimis.

Kai kurių šaltinių teigimu, saulutės jau seniai naudojamas kaip vaistinis augalas. Gėlės turi eterinio aliejaus, taninų, dervų, antoksantino, organinių rūgščių, cukrų, inulino, kartumo, riebalų ir saponinų. Lapuose yra iki 90 mg vitamino C.

Yra tikinčių gydomosiomis saulučių savybėmis. Liaudies medicinoje naudojama antžeminė dalis, kuri vartojama kaip tonizuojanti, lengvinanti atsikosėjimą, priešuždegiminė, laisvinanti vidurius, malšinanti skausmą, valanti kraują ir greitinanti medžiagų apytaką priemonė. Manoma, kad iš žydinčių saulučių šviežiai išspaustos sultys, pasaldintos medumi, yra patikrinta priemonė esant kvėpavimo takų ligoms: viršutinių kvėpavimo katarų, bronchito su nepakankamu skreplių išsiskyrimu, bronchine astma, plaučių tuberkulioze.

Kai kurie šaltiniai teigia, kad saulučių arbata padeda gydyti peršalimą, virškinimo trakto ligas, kurias sukelia fermentacijos procesai, taip pat aštrų skausmą, kepenų, inkstų ir šlapimo takų ligas. Susmulkintos antžeminės saulučių dalys rekomenduojamos naudoti vonioms, kompresams, plovimui, esant spuogams, furunkulams, pūliniams, ilgai gyjančioms žaizdoms ir opoms, atsiradus pieno liaukų uždegimui žindančioms mamoms.

Visos augalo saulutė dalys yra valgomos. Jauni lapai ir žiedpumpuriai, kurie dar nėra padengti plaukeliais, naudojami kaip maistas. Visus metus galima gaminti žalias salotas, sumaišytas su rugštynėmis, špinatais ir dilgėlėmis. Šios salotos turi riešutų aromatą, skonį ir savybes. Yra manoma, kad šis patiekalas gerai reguliuoja medžiagų apykaitą.