Šilokas

Šilokas (Sedum) arba vilkpupė yra stambiausias savo augalų šeimos atstovas. Tai daugiametis augalas auginamas tiek namuose, tiek ir lauko sąlygomis. Jų auginimo sąlygos būna labai įvairios nuo ampelinių iki sukulentų ar lauko gėlynų ir vertinami jie ne tik dėl rudenėjant pasirodančių rausvai violetinių ar raudonų žiedų, bet ir storų, tankių lapų, simetriškai išsidėsčiusių lapų.

Tai nėra reiklus augalas todėl yra gana populiarus. Išauga iki pusmetrio aukščio. Ant stiebo stambūs, mėsingi, žaliai pilkšvi lapeliai su dantytais kraštais kurių skersmuo siekia iki 8cm.

Vasaros pabaigoje viršuje užsimezga rausvi žiedeliai kurie yra gana smulkūs, tačiau auga kekėmis. Žydi ilgai, iki pat šačių.

Šilokas – atsparus augalas ir gali išverti įvairias klimatines sąlygas (žr. augalų klimato zonos). Išsilaiko tiek pavėsyje tiek ir saulėkaitoje. Nebijo šalčio, drėgmės ar sausesnio periodo.

Lotyniškas genties pavadinimas kilęs iš žodžiosedo – malšinti, slopinti, nes kai kurių rūšių šilokų mėsingi lapai seniau buvo populiari skausmą malšinanti priemonė. Literatūroje rašoma, kad genties pavadinimas gali reikšti ir žodį sedeo – tupėti, nes šilokai auga tankiais kupsteliais ir atrodo, lyg tupėtų ant žemės. Manoma, kad tai labai gajūs augalai, gali išgyventi be vandens ir žemės, tačiau iš tikrųjų šie laurai skirti tik pusei jų. Kiti mieliau renkasi drėgną ir derlingą žemę.

Genčiai priklauso apie 500 rūšių, daugiausiai paplitusių Šiaurinio pusrutulio vidutinio klimato juostoje ir kalnuose. Tai vienmečiai ir daugiamečiai žoliniai augalai, rečiau puskrūmiai stačiais arba šliaužiančiais ir lengvai įsišaknijančiais stiebais. lapai mėsingi, sveiki, įvairių formų. Žiedai smulkūs, žvaigždelės formos, balti, geltoni, rausvi, raudoni, mėlyni, sutelkti šluotelės arba skėčio formos žiedynuose. Šilokai gražūs visą vasarą, bet peržydėję kai kurie išretėję.

Pagal žydėjimą šilokai skirstomi į ankstyvus, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvuosius.
Anksti žydi (birželį-liepą) aitrieji, gajieji, baltažiedžiai, žieduotieji, melsvieji, mišrieji, kamčiatkiniai, uoliniai, lenktalapiai, kaukaziniai šilokai. Vidutinio ankstyvumo (liepą – rugpjūtį) – didieji, Everso ir kiti. Vėlyvieji arba rytiniai (didieji, puošnieji, Ruprechto) pražysta rugpjūtį ir žydi iki stipresnių šalnų).

Pagal augimo sąlygas šilokai skirstomi į dvi grupes. Pirmąjai grupei priklauso nereiklūs augalai, kurie gerai auga net skurdžiame priesmėlyje. Daugiausiai tai kiliminiai neaukšti šilokai. Antrajai grupei priklauso šviesamėgai ir aukštaūgiai šilokai, kurie geriausiai auga derlinguose priemoliuose arba priesmėliuose. Pavėsyje nustoja žydėti, ištįsta. Derlingoje žemėje labai gausiai žydi, atsparūs sausrai, bet geriau auga laistomi, vienoje vietoje nepersodinti gali augti 4-5 metai.
Labai gerai reaguoja į organines mineralines trąšas. Dirvą pagerinus kibiru komposto arba gerai perpuvusio mėšlo, auga vešliau ir žydi gausiau.

Paprastai jie atsparūs šalčiui, bet Ziboldo (Sedum sieboldii), Everso (Sedum eversi) ir kai kuriuos kitus šilokus besniegėmis žiemomis reikėtų pridengti, nes pavasarį prastai atrodys. Vėliau jie greitai atauga ir sutankėja. Visus šilokus, nelygu rūšis, kas 3-6 metai reikia padalinti ir persodinti. Kad Everso, Ziboldo ir gausialapiai šilokai augtų tankiu kilimu, rekomenduojama išpjauti žiedus. Šiuos augalus lengvai nustelbia piktžolės, todėl reikia dažnai ravėti, purenti dirvą.

Šilokai dauginami sėklos, kero dalimis ir auginiais. Auginiais geriausiai dauginti pavasarį arba rudenį inspektuose arba specialiuose daigynuose. Aukštaūgiai šilokai, ypač tie, kurių stiebas vėliau pasidaro tuščiaviduris, geriau įsišaknija pavasarį, o visžaliai šliaužiančiais stiebais gerai prigyja ir vasarą. Vasarą dauginama ir ūglių viršūnėmis.
Sėjama pavasarį arba rudenį į dėžutes šiltnamiuose arba kambaryje. Daigeliai labai menki, su 1-2 tikraisiais lapeliais pikuojami į lysvę arba vazonėlius. Pražysta po 2-3 metų. 4-5 metų amžiaus šilokus jau galima dauginti kero dalimis.

Neaukšti kiliminiai šilokai lengviausiai dauginami auginiais, nes ant stiebo susiformuoja oriniai riešutėliai, kurie įsišaknija vos palietę žemę. Nesunkiai įsišaknija ne tik stiebo dalys, bet ir lapai. Jeigu reikia padauginti daug augalų, paruošiama lysvė. Žemė perkasama, išrenkamos net menkiausios piktžolės, lysvė išlyginama ir lengvai suvoluojama. Ant žemė išdėlioti auginiais užberiami plonu sluoksniu daržo žemės ir smėlio mišinio, vėl lengvai suspaudžiama. Paskui palaistoma, karštu oru pridengiama nuo saulės.

Šiltnamyje arba kambaryje prigyja visi į vazonėlius (paletes) 1-2 cm gyliu pasodinti auginiai. Jie laikomi šiltai, bet ne per drėgnai, saugoma nuo tiesioginės saulės. Rūšiniai šilokai įsišaknija prasčiau negu kultivarai. Po dviejų savaičių jaunus augaliukus jau galima persodinti į lysvę. Pavėlavus ištįsta, sunkiau prigyja. Šis dauginimo būdas netinka Everso ir Ziboldo šilokams, jų ūgliai drėgnoje žemėje supūna. Jų auginiai pjaunami ilgesni, dažnai su šakniastiebio dalimi, sodinami tiesiai į lysvę ir pridengiami.

Daugiau naujų augalų gaunama padauginus žiemą. Peržydėję žiedkočiai nupjaunami prieš šalnas ir išdėliojami ant lentynų šiltnamyje. Lapai netrukus nukrinta, o jų vietoje pradeda augti nauji ūgliai. 4-5 cm ilgio ūgliukai nuskinami ir pasodinami. Geriausiai prigyja kambario temperatūroje. Jeigu trūksta šviesos, ūgliai ištįsta, o perlieti supūva. Gegužę jauni augaliukai persodinami į lysvę, o rudenį pražysta.

Įvairių rūšių šilokai labai tinka sudėtinei lysvei. Priekyje didesnėmis grupėmis sodinami žemaūgiai kiliminiai augalai, žaidžiama jų lapų ir žiedų spalva bei forma. Toliau nedidelėmis grupėmis sodinami vidutinio aukščio ir pavieniai aukšti šilokai. Nereiklūs žemaūgiai šilokai tinka ir stogams apželdinti. Jiems nebaisūs miesto teršalai, sausra ir karštis, jie lengvai įsikabina ten, kur mažai arba labai prasta žemė, greitai dauginasi ir auga.