Skindapas

Pietryčių Azijos miškuose skindapas laipioja medžiais ir uždengia juos milžiniškais lapais, kurie užauga iki 1 m ilgio. Kambaryje auksaspalvis skindapas turi grakščios lianos formą. Maždaug 10 cm ilgio lapai auga ant minkštų stiebų, kurie paremti lipa į viršų. Visgi dažniausiai Epipremnum pinnatum auginamas kaip svyrantis, vijoklinis augalas.

Nors ir kilęs iš tropinio klimato kraštų, jis neblogai pakelia sausą kambario orą, bet retkarčiais jį reikia purkšti ir drėkinti. Vieta turėtų būti kuo šviesesnė, bet ne tiesioginių saulės spindulių apšviesta.

Margalapės veislės, kurių lapai mažiau žali, geriau auga šviesesnėje vietoje. Visgi skindapas išgyvena ir pavėsyje, tik tuomet vasarą jį reikia gausiai laistyti. Žiemą gėlę išneškite į vėsią patalpą (temperatūra neturi būti žemesnė nei 10 °C) ir laistykite mažai. Jei žiemoja svetainėje, laistyti reikia kaip paprastai. Dažniausiai pasitaikančios veislės:

Epipremnum Aureum – žali lapai su geltonomis dėmelėmis.
Epipremnum Golden – Pothos aukso spalvos lapai su trupučiu žalumo.
Epipremnum Marble Queen – balti ar kreminiai lapai su žaliomis dėmelėmis.

Gamtoje liauni skindapo stiebai prisitvirtina prie medžių kamienų ir šakų. Širdiški lapai užauga iki 10 cm ilgio ir apdengia stiebus, tarsi būtų prie jų prilipę. Kaip kambarinė gėlė dažniausiai siūloma ‘Argyraeus’ veislė. Tai grakštus augalas, kuris beveik nelaipioja.

Stiebus galima pririšti prie atramos arba palikti svyrančius. Stenkitės, kad skindapas gautų daugiau drėgmės. Galima vazoną pastatyti ant šlapio žvyro.

Naudinga lapus apipurkšti, tik nepamirškite, jog tinka tik virintas arba lietaus vanduo. Vandentiekio vanduo sugadina gražiai dėmėtą lapiją. Lapai primena zomšą, todėl jų negalima valyti drėgnu skudurėliu.

Gėlė pakelia ir tamsesnę vietą, bet jam kenkia tiesioginiai saulės spinduliai. Laistykite vidutiniškai kūno temperatūros vandeniu ir neneškite skindapo į kiemą.