Stevija

Stevija (Stevia rebaudiana) – daugiametis astrinių šeimos augalas. Gimtinėje užauga iki 60-80 cm aukščio ir panašus į išsišakojusį krūmelį. Lapai paprasti, poriniai. Žydi nedidukais baltais žiedeliais. Šaknys tvirtos, kuokštinės. “Medaus žolė” – šiltų kraštų augalas, kuo daugiau gauna šviesos ir šilumos, tuo daugiau saldžiųjų medžiagų sukaupia.

Stevijos žolė mėgsta saulėtą, apsaugotą nuo vėjų ir skersvėjų vietą. Žemei nereiklios, bet geriau auga lengvesnėse (priesmėlio) silpnai rūgščiose (pH 5.5-6) dirvose. Priemolį reikėtų pagerinti smėliu arba perpuvusiu kompostu.

Lietuvoje cukrus gaminamas iš cukrinių runkelių, Kuboje ir kituose šiltuose kraštuose cukrus – iš cukranendrių. Abiem atvejais cukraus gamybos technologija yra palyginti pigi ir paprasta. Tačiau iš cukrinių runkelių ar cukranendrių pagamintas cukrus turi ne tik saldų skonį, bet ir angliavandenių. Žinoma, tai nieko baisaus, jeigu vartojama saikingai. Tačiau kaip vaikus išmokinti saikingai valgyti saldainius ir ledus?

Pasaulyje yra ir daugiau augalų, kaupiančių saldžias medžiagas, bet iš jų pagaminti cukrų taip sudėtinga ir brangu, kad pigiau būtų valgyti auksą. Tačiau Paragvajuje ir Brazilijoje auga medaus žolė – stevija. Mokslininkai ištyrė, kad nuolat vartojant ne cukrų, o iš stevijos išgaunamą steviozidą, organizme sumažėja cukraus, radionuklidų ir cholesterino kiekis, pagerėja ląstelių regeneracija, sutvirtėja kraujagyslės. Jis tinka vėžio profilaktikai ir gerai veikia inkstus. Net sakoma, kad steviozidas mažina potraukį nikotinui ir alkoholiui. Dabar steviozidas propaguojamas kaip sacharozės pakaitalas įvairiose dietose, jis naudojamas konditerijoje, saldiems gėrimams gaminti. Saldžius produktus su steviozidu gali valgyti linkę pilnėti žmonės, taip pat sergantys ateroskleroze ir diabetu.

Dar nebuvo atrasta Amerika, o šio žemyno vietiniai gyventojai jau mėgavosi saldžiais patiekalais. Jie žinojo žolę, kurios vos keletą lapelių įdėję į indą su vandeniu, gaudavo nepaprastai saldų gėrimą. Indėnai ją vadino “kaa-eche” – saldžioji žolė arba medaus lapeliai. Mokslinis šio nuostabaus augalo pavadinimas – Stevia rebaudiana . Jis kilęs iš Pietų Amerikos, savaime auga subtropinio klimato zonoje Paragvajuje, Brazilijoje, Argentinoje. Indėnai taip vertino steviją, kad jos paslaptį užkariautojai sužinojo tik 1887 m. Pietų Amerikos gamtininkas Antonio Bertoni šį augalą išgarsino visame pasaulyje. Manoma, kad iš viso yra apie 300 rūšių stevijų, tačiau tik Stevia rebaudiana yra saldi. Saldi – per kukliai pasakyta! Jos lapai 10-15 kartų saldesni už runkelių cukrų. 1931 m. du prancūzų chemikai – Bridedas ir Lavelis iš stevijos lapų ekstrakto jie išskyrė baltą kristalinę medžiagą, kurią pavadino steviozidu. Iki šių dienų nėra rasta saldesnio gamtinio produkto už šį. Grynas steviozidas yra 300 kartų saldesnis už cukrų! Tačiau kitaip negu cukrus, ši medžiaga turi labai mažai kalorijų, nedidina gliukozės kiekio kraujyje, o svarbiausia – iki šiol neaptikta jokio pašalinio neigiamo poveikio organizmui.

Natūraliai stevijos dauginasi sėklomis, tačiau galima dauginti ir kero dalimis ir auginiais. Lietuvoje auginamos kaip vienmetis arba vazoninis augalas, nes lauke nežiemoja. Sėjama į dėžutes kovo pabaigoje – balandžio pradžioje. Tinka smėlio ir komposto (2:1) žemių mišinys. Nenaudokite durpių. Stevijų sėklytės mažos, sėjama ant drėgnos žemės ir neužberiama. Dėžutės uždengiamos plėvele arba stiklu ir pastatoma šiltai. Kai sėklos ima dygti, plėvelė arba stiklas nuimamas, o dėžutės laikomos ne mažiau kaip 15°C šilumoje. Stevijos daigai pikuojami, kai užauga pirmieji tikriniai lapeliai. Sėjinukai išimami su žemių gumulu ir sodinami į atskirus indelius iki pirmųjų lapelių. Geriausia iš karto sėti į atskirus vazonus. Išpikuoti daigeliai nuolat laistomi, kartą per savaitę galima patręšti silpnu kompleksinių trąšų tirpalu.

Į lauką persodinama po visų šalnų, kai dienomis temperatūra siekia 15-20°C (gegužės pabaiga – birželio pradžia). Sodinti geriau vakare arba apniukusią dieną, 6-8 cm gyliu po vieną daigelį į duobutę kas 25-30 cm. Taip pasodinti augalai paaugę “parems“ vieni kitus, neišguls nuo vėjo ar lietaus. Pasodintus augalus palaistyti šiltu vandeniu ir apkaupti sausa žeme maždaug per trečdalį jų aukščio. Stevija nepakenčia net ir mažiausios sausros, ją reikia nuolat laistyti, bet nepersistengti, nes vandens perteklius augalui taip pat kenkia.

Derlius renkamas, kai stevijos pražysta. Tuomet lapuose būna daugiausiai steviozido. Paragvajuje, augalo tėvynėje, stevijos žydi sausio – kovo mėn., pas mus – liepos – rugsėjo mėn. Žydėjimą nesunku apskaičiuoti, nes stevijos pražysta per 16-18 savaičių nuo sudygimo. Stiebai nupjaunami per 5-6 cm nuo žemės, surišami į pundelius ir džiovinami šviesioje, gerai vėdinamoje patalpoje arba padžiaunami ant sietų.

Pirmaisiais metais sėjinukai auga palyginti lėtai, todėl geriausiai stevijas auginti keletą metų. Rudenį kerus galima iškasti ir sudėti į dėžes su 3-5 cm žemių sluoksniu, o paskui užpilti drėgna žeme, kad matytųsi tik nupjautų stiebų viršūnės. Žiemą palaikoma ne aukštesnė nei 8°C (nes pradės leisti daigus) ir ne žemesnė kaip 4°C (gali pašalti pumpurai) temperatūra, oro drėgmė – 80-85 proc. Jeigu neturite gero rūsio, stevijų kerus galima laikyti apatinėje šaldytuvo lentynoje arba įstiklintame ir apšiltintame balkone. Dvimečiai augalai auga greičiau ir vešliau.

Lapus galima skinti visą vasarą (jų dedama į arbatas, gaiviuosius gėrimus, jais puošiami desertai), bet saldžiausi jie būna žydėjimo pradžioje. Džiovintus stevijų lapus galima sutrinti į miltelius, kurie net 10-15 kartų saldesni už cukrų. 1.5-2 arbatiniai šaukšteliai miltelių atitinka maždaug stiklinę cukraus.

Sakoma, jog stevijos augalo lapų ekstraktas 200-300 kartų saldesnis už cukrų. Galima gaminti spiritinį arba vandeninį ekstraktą. Švieži arba džiovinti stevijų lapai užpilami spiritu (galima naudoti ir degtinę, brendį, samanę) ir paliekami parai. Paskui nukošiama ir garinama ant silpnos ugnies. Panašiai gaunamas ir vandeninis ekstraktas, bet jis mažiau saldus.