Augalų kategorijos
Svarainių vaisiai yra pažįstami nuo vaikystės, jų derlius surenkamas rugsėjo pabaigoje – spalio pradžioje. O iš jų: uogienės, kompotai, sirupai bei svarainių cukatai. Prie šio derliaus dažnai sugrįžtama jau žiemą, kuomet ta nuostabi rūgštelė padeda apsiginti nuo puolančių ligų.
Taigi, svarainis – erškėtinių šeimos krūmas plačiai žinomas ir vertinamas nuo seno, pvz Japonų kultūros (Chaenoméles/Cydōnia japónica) dėl savo turtingos sudėties (fosforo, kalio, kalcio, vario, magnio, geležies bei Vitamino C). Azijos šalyse populiarus ir dėl savo dekoratyvios išvaizdos bei patrauklių žiedų. Paplitęs Japonijoje, Korėjoje, Kinijoje.
Tai paprastai neaukštas krūmas kuris dažniausiai užauga apie 1 metrą, bet gali siekti iki 3 metrų aukščio.
lygu nedideliam, neaukštam (nuo 1 iki 3 metrų) medžių su dygliuotais pabėgėliais ar pusamžiais žalių krūmokšnių.
Lapai paprasti, tamsiai žali ir žvilgantys. Žiedai labai gražūs, stambūs, dažniausiai oranžiniai. Pavasarį žiedai pasirodo dar anksčiau už lapus.
Vaisius mezga ne anksčiau nei po trijų metų. Vaisiai savo forma bei paviršiaus tekstūra primena obuolius ar kriaušes. Vaisiai iki 5 centimetrų skersmens ir sveria apie 45 gramus. Subrendusių vaisių spalva gali būti ryškesnė.
Svarainiukai labai aromatingi, iš jų galima padaryti labai kvapnų sirupą. Tiesiog reikia išvalyti vaisius nuo sėklų, supjaustyti skiltelėmis ir užberti cukrumi. Po 2 dienų išsiskirs sirupas iš kurio gaminamas gaivus gėrimas tiesiog užpilant šaltu vandeniu. Arba karšta arbata užpylus verdančiu vandeniu.
Lietuvoje bei Latvijoje svarainių krūmai labai populiarūs, jie auga beveik kiekviename sode. Pasaulyje skaičiuojama daugiau nei 400 skirtingų svarainių rūšių, ir tarp jų yra atsparios veislės, išlaikančios iki 30 laipsnių šalčio.
Šie vaisiai nevartojami žali dėl kieto, stipriai rūgštaus minkštimo. Bet kadangi jie tokie vertingi, žmonės sugalvojo įvairiausius perdirbimo metodus leidžiančius mėgautis jų skoniu bei gauti naudą.
