Tulpės

Lelijinių, šeimos. 15-80 cm aukščio gėlė, kilusi iš Krymo, Kaukazo, Pietų Europos Šiaurės Afrikos. Tai svogūninė gėlė, jos lapai 2-6 daugiausia liežuviški arba lancetiški, tamsiai žali. Žiedai pavieniai arba po kelis ant žolinio žiedkočio, lapai įvairių spalvų, tuščiaviduriai arba pilnaviduriai kartais maloniai kvepiantys. Žydi balandžio gegužės men. Tulpės skirstomos į ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo, vėlyvąsias ir laukines. Tinka auginti gėlynuose, stambioms grupėms sudaryti gazonuose, pražydinimui žiemą ir ypač puokštėms sudaryti Gerai auga saulėtoje vietoje, puveningoje priesmėlio arba priemolio dirvoje. netinka molingos, šlapios, šviežiu mėšlu tręštos dirvos. Svogūnėliai iškasami birželio – liepos mėn. Ir džiovinami sausoje vietoje. Į augimo vietą sodinami rugsėjo pabaigoje 10-15 cm gyliu, 10-20 cm atstumu vienoje vietoje gali augti 2 metus.

Tulpių tėvynė —Vidurinė Azija. Čia iš 144 tulpių rūšių savaime auga 63 rūšys. Todėl pirmiausia tulpės ir plito šiame krašte. Apie tai, byloja rašytiniai paminklai, išlikę meno kūriniai. 1258 m. persų poetas Mušrafddin Saadi poemoje, „Gulistan“ rašo apie sodą, kuriame auga daug tulpių margažiedžių, kvapiųjų rožių. XV a. Ališeras Navoji poemose „Leili ir Medžnunas„, „Ferdach ir Širan“ įvairiose eilėse daug kartų apdainavo, tulpes — grakštumo, ugningos meilės ir didelio skausmo simbolį. Jos fanatiškai buvo šlovinamos Turkijoje. Visose Rytų šalyse kasmet švenčiama tulpių šventė.

Kai 1554 m. austrų imperatoriaus Ferdinando I pasiuntinys de Biusbekas (Ogier Ghiselin de Busbecą) vyko pas turkų sultoną Suleimaną, kelyje nuo Adrianopolio iki Konstantinopolio matė daug jacintų, narcizų ir tulpių. Pagal vienus šaltinius Turkijoje tada buvo žinoma 73 tulpių veislės ir formos, pagal kitus — net 300. De Biusbekui labai patiko šie augalai ir jų svogūnų atsivežė į Vieną. Europoje pirmasis 1559 m. tulpes aprašė šveicarų botanikas K. Gesneris (Carol Gesner, 1516—1565), pamatęs jas Ausburge. Iki tol Europoje buvo žinomos tik dvi tulpių rūšys — pietinė tulpė (Tulipa australis) ir miškinė tulpė (T.syl-vestris).

1593 m. botanikas K. Kliuzijus (Clusius) į Leideno universiteto botanikos sodą atsivežė tulpių, kurias intensyviai daugino. 1614 m. jis pirmasis tulpes suskirstė į 3 grupes: ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo ir vėlyvąsias. 1629 m. jo kataloge buvo jau 140 veislių.

Tulpės itin greitai plito Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, šiek tiek vėliau — Anglijoje. Žavėjimasis į šiomis gėlėmis pasidarė aistra. 1620—1637 m. buvo tulpomanijos metai Olandijoje. 1624 m. vienas “Semper Augustus” veislės svogūnas pagal dabartinį kainų ekvivalentą kainavo 650 dolerių. Po 3 metų jo kaina prašoko iki 5000 dolerių. Tulpėmis spekuliavo įvairiausi visuomenės sluoksniai. 1637 m. šioje šalyje spekuliacija tulpėmis buvo uždrausta įstatymu.

1753 m. K. Linėjus (C. Linneaus) kultūrines tulpes sujungė į vieną rūšį ir K. Gesnerio garbei ją pavadino Tulipa gesneriana. Nuo tulpių veislių registravimo pradžios (apie 1909 metus) iki mūsų dienų šiai rūšiai priklauso per 12 tūkst. veislių.

Įvairiais laikotarpiais tulpių veislės buvo išvedamos lytinės hibridizacijos būdu, vykstant spontaninėms mutacijoms; kai kurios yra virusinės kilmės. Tulpių selekcija skirstytina į 3 laikotarpius:

Pirmasis laikotarpis — nuo 1554 m. iki 1885 m. Tada susiformavo Djuk van Tol (Duc van Tol), bizarinių (Bizarre), biblemeninių (Byobloemen), rožinių (Rožes), briderinių (Breeder), paprastų ankstyvųjų, pilnavidurių ankstyvųjų, pilnavidurių vėlyvųjų ir papūginių tulpių grupės. Tuo metu naujos veislės buvo atrenkamos iš laisvai apsidulkinusių sėjinukų. Veislių vegetatyvinis dauginimasis buvo menkas, todėl, tulpės augintos iš sėklų. Pirmoji europietiškų veislių grupė Djuk van Tol jau žinoma 1620 m. Manoma, kad šios veislės išvestos iš žėmaūgės T. suaveolens rūšies, augusios pietų Rusijoje. Tulpės 15—20 cm aukščio, labai ankstyvos, atsparios ligoms, lengvai pražydinamos žiemą. ‘Due van Tol red and yellow‘, aprašytos 1629 m., senose kolekcijose, auginamos dar ir dabar. 1965 m. tarptautiniame tulpių registre dar buvo šios grupės veislių.

1665 m. Valo (Vallot) aprašė pirmąją pilnavidurę tulpę Tulipa lutea cenlifolia iš ankstyvųjų pilnavidurių tulpių grupės. Tos grupės tulpės žemaūgės, ankstyvos, lėtai dauginasi, todėl ir kildinamos is Djuk van Tol grupės. Šios grupės tulpių žiedai negražios formos, bet spalvingi. Ilgainiui senosios veislės nyko. Naujos atsirasdavo spontaniškai, nors iš pradžių mutabilių veislių buvo nedaug. Iš jų pažymėtinos ‘Tournesol’ (išvesta apie 1760 m.), ‘Couronne d’Or’ (1770). Mutabiliausia veislė ‘Murillo’ (1860), iš kurios kilę daugiau kaip 500 veislių.

Pilnavidurių ankstyvųjų tulpių grupė buvo labai populiari XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje. 1952 m. Tarptautiniame tulpių registre buvo dar apie 500 šios grupės Veislių, o 1965 m.—tik 210. Dabar grupėje veislių nedaug, tačiau jos dekoratyvios: žiedo forma graži, stiebai gana aukšti (iki 40 cm), tvirti. Jos ankstyvos ir anksti pražydinamos, pvz., ‘Stockholm’, ‘Madame Testout’, ‘Monte Karlo’ ir kt.

Šiek tiek vėliau už pilnavidures ankstyvąsias aprašytos pilnavidurės vėlyvosios tulpės. Jos aukštesnės (35—45 cm), žiedai stambesni, žydi 10 dienų vėliau negu ankstyvosios. Veislės ‘Pacony Gold’ ir ‘Paeony Red’, išvestos maždaug apie 1700 m., išliko ikimūsų dienų. Pilnavidurės vėlyvosios tulpės itin mėgstamos buvo XX a. pirmoje pusėje. Jų žiedai dideli, tarytum bijūnų ryškiaspalviai, todėl dažnai vadinamos bijūninėmis. Dabar jų kultivuojama mažiau. Daugiausia auginamos želdynuose, nes ilgai žydi. Naujesnės veislės: ‘Gold Medal’, ‘Lilac Perfection’, ‘Angelique’, ‘Symphonia’.
1910 m. pradeda plisti veislė ‘Fantasy’— populiarios Darvino grupės veislės spontaninis mutantas. Su šia veisle tarytum atgimė papūginės tulpės . Iš Darvino grupės ši veislė paveldėjo aukštą ir tvirtą žiedstiebj, o žiedo forma liko būdinga papūginėms tulpėms. 1930 m. svogūnus paveikus rentgeno ir ultravioletiniais spinduliais, išvestos veislės ‘Black Parrot’, ‘Bird of Paradise’, ‘Texas Flame’, ‘White Parrot’ ir kt. Jos nelabai panašios į pirmtakus, nes stiebai tvirti, žiedų forma pastovesnė, o siluetas gražesnis, spalvos įvairesnės. Dabar papūginių tulpių veislių nedaug (sudaro apie 3% dabartinio asortimento). Jos išvestos iš beveik visų tulpių grupių ir yra labai dekoratyvios.1665 m. Valo aprašė ir papūgines tulpes, tada vadintas „Dracontia„. Pirmųjų veislių — ‘Perfecta’, ‘Rubra major’—žiedlapiai įvairiai, iškarpyti, banguoti, stiebai aukšti (40—50 cm), bet silpni. Manoma, kad ankstyvojo veislių periodo papūginė žiedo forma atsirado dėl virusų. Todėl veislė labai greit išsigimė.

1614 m. išleistoje gėlių knygoje, kurią iliustravo olandų graveris De Pasas (Crispin de Paas), vaizduojamos tik margažiedės tulpės . Tai XVII a. tulpių grožio idealas. Visais tuo metu žinomais būdais buvo stengtasi šias tulpes dauginti. 1637 m. gėlininkai jau žinojo, kad margaspalvių tulpių galima pasidauginti sudūrus per išilginį pjūvį margažiedės ir vienspalvės tulpių svogūnus. To meto margažiedės tulpės pagal žiedų dryžius ir jų spalvą dalijamos į 3 grupes: Bizarinių (Bizarres) grupės veislių žiedai geltoni su rudais, raudonais ar rožiniais dryžiais bei juostomis. Jos vėlyvos, gana aukštos, stambiais, dažniausiai kiaušinio formos žiedais. Rožinių (Rožes) ir bibloeminių (Byobloemenes) tulpių vyravo balta žiedų spalva, bet pirmųjų dryžiai buvo nuo rožinės iki tamsiai raudonos, o antrųjų nuo alyvinės iki juodos spalvos.

XVII a. viduryje europiečių skonis ėmė keistis, nes margažiedės tulpės jau nusibodo. Prancūzijoje pradėjo plisti briderinės tulpės. Tai aukštos, tvirtastiebės vėlyvos tulpės, dulsvokais, lyg metalo atspalvio nevienodo tono kiaušiniškos formos žiedais, šios tulpės greitai plito Olandijoje, todėl vėliau buvo vadinamos olandiškaisiais brideriais. Tuo pat metu briderinės tulpės selekcionuojamos ir Flandrijoje. Čia daug dėmesio skirta spalvai, žiedo formai, augalo aukščiui. Veislės taip pat aukštastiebės, vėlyvos, žiedai pailgi, beveik bokalo formos, o jų spalvos ryškesnės negu olandiškųjų briderių.

XVII a. briderinių tulpių grupė plito ir Anglijoje. Čia didelis dėmesys buvo kreipiamas į žiedo formą. Idealas — rutuliškas žiedas, išoriniai žiedlapiai truputį atlenkti į išorę, o vidiniai tiesūs. Žiedai jvairiaspalviai, daugiausia alyviniai, purpuriniai, violetiniai, rožiniai. Tuo metu sukurtos veislės iki 1952 m. sudarė atskirą angliškųjų briderių grupę.

Antrasis tulpių istorijos etapas prasidėjo XIX a. pabaigoje. Flandrijoje 200 metų klestėjusi tulpininkystė pradeda silpti ir sparčiai vystosi Olandijoje. Olandams reikėjo gerų pramoninių veislių. 1885 m. Olandijos tulpių augintojas J. H. Krelidžas (Krelage) Flandrijoje aptiko labai gerų tulpių kolekciją, kurioje buvo 800 margažiedžių ir 2000 briderinių tulpių veislių. Iš šios kolekcijos atrinko geriausias ir 1889 m., gavęs C. Darvino sūnaus Frensio sutikimą, Jas pavadino Darvino vardu.

Tulpės , patekusios į Darvino grupę, buvo aukštastiebės, vėlyvos. Jų žiedai stambūs, bokalo pavidalo, vienspalviai, žiedlapiai gražios formos, daug raudonžiedžių (karmino atspalvio). Manoma, kad dauguma veislių, taip pat ir ‘Bartigon’, atrinktos iš veislės ‘Princess Aldabrandin’ laisvai apsidulkinusių sėjinukų.

XX a. pradžioje Darvino tulpės buvo labai populiarios. 1914 m. Anglijos Karališkosios sodininkystės draugijos tulpių kataloge šios grupės buvo 448 veislės. Po Pirmojo pasaulinio karo 80% Olandijos tulpių ploto užėmė Darvino grupės veislės, 27% —‘Bartigon’ veislė ir jos spontaniniai mutantai. Šioje grupėje ilgai nebuvo geltonžiedžių tulpių. Pirmoji šviesiais geltonais žiedais veislė ‘Niphetos‘ išvesta 1920 m., antroji — tamsiai geltonais žiedais ‘Yellow Giant‘ plito nuo 1926 m. J. J. Grulmano (Grullemans) firma Olandijoje platino vadinamas idealiąsias Darvino tulpes. Jų žiedai ilgi, per vidurį įsmaukti (veisles: ‘Abraham Lincoln’, ‘Cream Star’, ‘Florinda America’, ‘Golden Spike’ ir kt.). Darvino grupės tulpių veislės svarbios tuo, kad iŠ jų išvesta didžioji dalis dabartinio tulpių asortimento. Tai Mendelio, Triumfo, Rembranto, lelijažiedžių, papūginių bei Darvino hibridinių tulpių grupės, taip pat daugelis Fosterio, Greigo ir Kaufmano hibridų.

E. H. Krelidžo firma kryžmino Djuk van Tol ir Darvino grupės veisles. Iš jų 1921 m. sudaroma nauja grupė ir pavadinta genetikos mokslo pradininko Gregoro Mendelio vardu. Mendelio tulpės gražios žiedų formos, ryškių spalvų ir anksti žydi. Veislės plito greitai, nes tiko ankstyvajam pražydinimui.

1923 m. V. Zandbergenas (Olandija) išplatino tulpių kolekciją, pavadintą Triumfo vardu. Veislės buvo išvestos, sukryžminus paprastas ankstyvąsias tulpes su Darvino, Kotedžo ar olandiškųjų briderių grupių veislėmis. Triumfo veislės tulpės aukštesnės negu Mendelio, stiebai tvirti, žydi vėliau. Pasaulyje jos ir dabar užima svarbią vietą.

XIX a. pabaigoje Anglijoje suformuota Kotedžo (angliškai Cottage — vila, priemiesčio namelis), arba paprastųjų vėlyvųjų tulpių grupė. Truputį vėliau Kotedžo grupei priskiriamos analogiškos veislės iš Olandijos ir Prancūzijos darželių. Tai aukštaūgės (50—75 cm) vėlyvosios tulpės. Žiedai įvairių spalvų, dažniausiai vieno tono, kiaušiniški. Dabar šiai grupei priskiriamos daugiažiedės veislės, taip pat žaliažiedės. Anksčiau jai priklausė ir lelijažiedės tulpės, dabar sudarančios atskirą grupę.

Lelijažiedės tulpės išvestos 1915 m. Tai lenktavainikės Tulipa retroflexa ir Kotedžio grupės veislių hibridai. Lenktavainikę tulpę 1863 m. išvedė V. van der Vinas (W. van der Winne), sukryžminęs T. acuminata (T. cornuta) su nežinomomis veislėmis, ši Pietų Europoje laisvai auganti rūšis pasirodė esanti labai gyvybinga, nes per daugelį kartų išliko elegantiška žiedo forma, siaurėjantys, į išorę grakščiai išlinkę žiedlapiai. Lelijažiedžių tulpių graži ne tik žiedo forma. Jos aukštaūgės, labai įvairių spalvų, žiedlapiai lyg permatomi, tik kai kurių veislių stiebai silpnoki ir žydint išsikraipo. ‘Cistulla’, ‘Clarissa’, ‘Jacquelline’, ‘Inimitable’, ‘Leica’, ‘Kiruna’, ‘Sidonie’—tai labai gražios, naujai introdukuotos šios grupės veislės.

Tulpių istorijos II etape selekcininkai sukūrė labai grakščių tulpių veislių, tačiau jos dažnai pasidarydavo margažiedės ir išsigimdavo.

1918 m. prof. E. van der Slogternas nustatė, kad žiedų spalvą suardo virusai. Jie pažeidžia epidermio antocianus ir tose vietose išryškėja mezofilo spalva. Žiedas tartum nusėjamas margais dryžiais. 1927 m. virusinė dryžligė nusiaubė olandų tulpių plantacijas. Jų plotai mažėjo. Reikėjo ieškoti gyvybingų veislių.

XIX a. pabaigoje—XX a. pradžioje rusų botanikai tyrė Vidurinėje Azijoje augančias tulpes. E. Regelis aprašė apie 20 tulpių rūšių.

1931 m. Vakarų Europoje buvo auginama 31 Vidurinės Azijos tulpių rūšis. Labiausiai domėtasi 3 rūšimis: Kaufmano (T. Kaufmanniana Regel) — žemaūgė, labai anksti žydi; Fosterio (T. fosteriana lrvi) šiek tiek aukštesnė, ryškiai raudonais žiedais; ir Greigo (T. Greigii Regel) — žemaūgė, šviesiai raudonais žiedais ir labai dekoratyviais lapais, šių trijų rūšių hibridai 1958 m. skiriami į atskiras grupes.

Fosterio tulpės labai įvairios, dauguma jų įdomios formos. Kai kurios formos buvo atrinktos ir užregistruotos kaip veislės, pavyzdžiui: ‘Defiance’, ‘Agamemnon’, ‘Albas’, ‘Brilliant Eye’, ‘Cantata’, ‘Fochtelo’, ‘Princeps’ ir kt. Tolesnei selekcijai svarbesnė buvo veislė, kurią C. G. van Tubergeno firma pavadino ‘Red Emperor’, o D. Lefeberio —‘Madame Lefeber. Vėliau C. G. van Tubergeno firma kryžmino Fosterio ir Greigo tulpes su Mendelio ir Kotedžo tulpėmis ir išvedė veisles ‘Grand Prix’ ir ‘Sir Daniel’. Fosterio tulpes sukryžminus su ‘Red Emperor’, išvesta ‘Canopus’, ‘Purissima’, ‘Feu Superbe’. 1965 m. tarptautiniame tulpių registre buvo 100 Fosterio hibridų. Tai ankstyvųjų pavasario gėlynų tulpės. Pačios ankstyviausios dabartinio asortimento tulpės — Kaufmano hibridai. Vidurinės Azijos endemas Kaufmano tulpė labili rūšis. Gamtoje yra daugybė įvairių jos formų. 1948 m. užregistruotos veislės ‘Alfred Cortot’, ‘Josef Kafka’, ‘Robert Schumann’. Tai žemaūgės (15—25 cm aukščio), stambokais raudonais žiedais tulpės.

1873 m. Sankt-Peterburgo botanikos sode introdukuotos Greigo tulpės . Ryškiaspalvių žiedų forma labai įdomi ir primena Darvino tulpes. Augalai pateko į Vakarų Europą. Selekcininkai daug dirbo su šia rūšimi, tačiau hibridai, kaip ir tėviniai augalai, dauginosi blogai, todėl neplito. Apie 80% šių veislių išvestos po 1950 m. Ir dabar reta kuri šių veislių gerai dauginasi. Geriau dauginasi greigo—kaufmano hibridai.

Greigo grupės veislės labai įvairios. Vienos jų, pavyzdžiui, ‘Red Ridding Hood’, yra žemos, smulkiažiedės, kitos, kaip ‘Longfellow’, ‘Oriental Splendour’, ‘Royal Splendour’, ‘Smyrna’, aukštos, stambiais žiedais. Šios veislės išvestos, kryžminant Greigo tulpes su Darvino grupės tulpėmis.

Perversmą tulpininkystėje padarė D. V. Lefeberis. Jis, kryžmindamas Fosterio ir Darvino grupių veisles, išaugino sėjinukų, daugeliu savybių geresnių už tėvinius augalus. Ypač geri rezultatai gauti, sukryžminus fosterio tulpes ‘Madame Lefeber’ su Darvino grupės veislėmis ‘Bartigon’, ‘Pride of Haarlem’, ‘William Copland’. Naujuosius sėjinukus D. V. Lefeberis pavadino Darvino hibridais.

Su Darvino hibridinėmis tulpėmis prasidėjo naujas trečiasis tulpių istorijos etapas. Plinta vislios ir labai gyvybingos veislės, palyginus su senosiomis, gigantai. Lapai vešlūs ir dideli, stiebai tvirti ir stori, daugumos žiedai stambūs, ryškiai raudoni. Pražysta anksčiau negu paprastos ankstyvosios veislės ir ilgai žydi, nes dauguma jų tetraploidai, sėklų nemezga. Svogūnai dideli, dauginasi intensyviau už senąsias veisles. Iš pradžių jos buvo atsparios virusams.

Pirmąją Darvino hibridų veislę —‘Holland’s Glorie’ — D. V. Lefeberis eksponavo 1942 m. ‘Dover’ ir ‘Oxford’ veislės buvo užregistruotos 1945 m., vėliau ‘General Eisenhower’, ‘Franklin D. Roosevelt’, ‘Diplomate’, ‘Dardanelles’, ‘London’, dar vėliau —‘Parade’, ‘Gudoshnik’ ir ‘Apeldoorn’. 1952 m. šios grupės buvo 16 veislių, 1960 m.— 50. Darvino hibridinės tulpės dekoratyvumo atžvilgiu nelabai tobulos. Jų spalva monotoniška, vyrauja ryškiai raudona ir geltona arba jų deriniai. Tiktai nedaugelio veislių žiedai rožiniai (‘Elisabeth Arden’) arba balsvi (‘Ivory Flordale’, ‘Tender Beauty’). Dažniausiai nėra proporcijos tarp žiedo dydžio ir augalo aukščio, nes žiedai stamboki. Saulėtomis dienomis arba kai šilta, žiedai visai išsiskleidžia ir primena aguonas. Pamerkti žiedai irgi visai išsiskleidžia, o stiebai nulinksta. Tačiau šios tulpės labai vislios, daugumą veislių galima pražydinti, jos atsparios virusinėms ligoms. Todėl ir Lietuvoje

daugiausia auginama šios grupės tulpių. Labiausiai paplitusios ‘Apeldoorn’, ‘Parade’, ‘Oxford’ ir kt.

Dabar jvairiose tulpių grupėse atsiranda veislių su vienu ar keliais ryškesniais požymiais, [vairių firmų kataloguose jrašyta šerkšnotųjų (Fringed) tulpių grupė. Jų pirmtakas—veislė ‘Sundew‘ (užregistruota 1930 m.), Darvino grupės ‘Orion’ veislės spontaninis mutantas. Šių tulpių žiedlapių pakraščiai labai smulkiai karpyti ir atrodo lyg apšerkšniję. ‘Sundew‘ buvo priskirta papūginių tulpių grupei. Vėliau išvesta daugiau tokio tipo veislių: ‘Blue Heron’, ‘Burgundy Lace’, ‘Fringed Lilac’, ‘Gipsy Queen’, ‘New Look’, ‘Maja’, ‘Swan Wings’. Dabar dauguma jų priklauso Darvino tulpių grupei. Visų šių veislių žiedai gražios formos, įdomių spalvų, stiebai tvirti, bet ne visuomet aukšti, dauginasi lėtokai, dažnai serga virusinėmis ligomis, žydi vėlokai, dėl to pramoninės reikšmės neturi, pražydinimui netinka. Tai mėgėjiškos tulpės.

Gamtoje būna daugiažiedžių tulpių. Veislė ‘Praestans Fusilier‘ visada būna su 3—4 žiedais, veislės ‘Monsieur S. Mottet’ (‘Ivory Towers’) stiebas šakotas, su daugeliu žiedų. Dabar tokių veislių gana daug: ‘Bo-Peep’, ‘Claudette’, ‘Fiery Bouguet’, ‘Georgette’, ‘Golden Fleece’, ‘Golden Nugget’, ‘Keukenhof’, ‘Leberty Leben’, ‘ Lovely Lady’, ‘Mahogany Prince’, ‘Orange Bouquet’, ‘Orphus’, ‘Pink Lemonade’, ‘Plum Purity’, ‘Rainbow’, ‘Rose Mist’, ‘Radiant Red’, ‘Summer Love’, ‘Sneezy’, ‘Wallflower’. Gražiausios iš jų ‘Golden Nugget’, ‘Fiery Bouquet’, ‘Keukenhof’. Šių veislių žiedų skaičius priklauso nuo svogūno dydžio ir dažniausiai kasmet kinta. Daugiažiedės tulpės priskiriamos Kotedžo ar 15 grupei. Kotedžo grupei dabar skiriamos ir žaliažiedės tulpės. Vyraujanti žiedų spalva — žalia, stiebai tvirti, pražysta vėlai ir žydi labai ilgai. Veislių nedaug: ‘Angel’, ‘Artist’, ‘Cherie’, ‘Courty Lady’, ‘Golden Artist’, ‘Groenland’, ‘Hollywood’, ‘Humming Bird’, ‘Pimpernel’, ‘Passepartout’ ir kt.

Dabar intensyviai dauginamos kitos laukinės tulpių rūšys. Tai T. turkestanica Regel, T. tarda Stapf, T. celsiana (D. C.) Redoute, T. urmien-sis Stapf, T. hageri Heldr., T. orphanidea Boiss ex Heldr, T. saxatilis Sieber ex Spreng, T. aucheriana Baker, T. batalinii Regel, T. linifolia Regel, T. kolpa-kowskiana Regel, T. praestans Hoog.

Tulpių ekonominė svarba. Šiais laikais tulpių paskirtis smarkiai kito, nes iš mėgstamų lauko gėlių jos tapo populiariomis ir augintojams labai pelningomis šiltnaminėmis gėlėmis. Nė viena šiltnaminė gėlė negali prilygti tulpėms pajamingumu dėl trumpos pražydinimo trukmės (25—30 dienų) ir intensyviai naudojamo šiltnamių ploto (iki 1500 žiedų/m2 per sezoną).

Dėl to labai padidėjo tulpių plotai pasaulyje. Daugiausia jų auginama Olandijoje (6154 ha), Anglijoje (1550 ha), Japonijoje (750 ha) ir Danijoje (700 ha). Nustatyta, kad Europos šalyse tulpių svogūnų derliaus prieaugis, išreikštas svorio padidėjimu, palyginus su pasodintų svogūnų svoriu, yra nuo 40 iki 120%. Pagrindiniuose auginimo rajonuose šis produktyvumas sudaro 100—120%.