Augalų kategorijos
Uolaskėlė (lotyniškai Saxifraga) – žolinis augalas, kuris gali būti tiek vienmetis, tiek daugiametis. Ji dažnai naudojama kraštovaizdžio dizaine. Uolaskėlės sudaro vientisą kiliminę dangą. Žydėjimo laikotarpis prasideda pavasario pabaigoje ir tęsiasi visą vasarą.
Yra apie keturis šimtus įvairiausių uolaskėlių rūšių. Šis augalas gana nepretenzingas. Uolaskėlė yra paplitusi Eurazijos, Centrinės Amerikos ir kalnuotose Afrikos tropikų teritorijose.
Augalai gali būti įvairūs: nuo 5 cm iki 0.7 m. Šios gėlės gali sudaryti įvairaus tankio kilimą. Uolaskėlė priskiriama šakniasiebių augalų rūšiai. Uolaskėlės lapai gali turėti pilką toną, nes jie pasižymi kalkių kaupimo savybe. Žiedai turi penkis žiedlapius ir gali būti skirtingos spalvos: baltos, švelniai rožinės, violetinės, šiltai geltonos. Yra uolaskėlių rūšys su ryškiai raudonais žiedais.
Šis augalas naudojamas tiek namo aplinkos, tiek vidaus dekoravimui. Prie teigiamų uolaskėlės savybių galima išskirti paprastą priežiūrą ir atsparumą šalčiui. Augalas džiugina spalvų švelnumu, įvairios konfigūracijos lapais. Uolaskėlė puikiai tinka pradedantiesiems sodininkams – mėgėjams, nes sodinimas ir priežiūra prieinama kiekvienam. O rezultatas labai nustebina.
Uolaskėlė gali augti tamsesnėse vietose. Tai neabejotinas jos pliusas, juk dažnai kambarių augalams sunku suteikti pakankamą apšvietimą.
Populiariausios veislės yra Saxifraga arendsiis, Pimpinélla saxífraga, Saxifraga cespitosa ir Saxifraga stolonifera (kambarinė uolaskėlė).
Uolaskėlės dauginamos šiais būdais:
· Sėklomis;
· Auginiais;
· Dalijant kerus.
Kaip užauginti uolaskėlę iš sėklų? Sodinimas ir priežiūra
Uolaskėlėms auginti sėkliniu būdu geriausia naudoti uždengtą dirvą. Tai gana nedidelis augalas, dėl to verta sumaišyti sėklas su upės smėliu ir paskirstyti ant išlygintos žemės. Prieš tai rekomenduojama sutankinti dirvą. Kaip dirvožemį galima naudoti durpių, smėlio ir žemės mišinį. Bet iki uolaskėlių sėklų sodinimo,
jos reikalauja specialaus apdorojimo. Jas reikia sudėti į talpą, šiek tiek apibarstyti smėliu ir padėti šaltai 14-21 dienai. Paskui reikia užkloti plėvele ar stiklu ir pastatyti į apšviestą patalpą. Pirmuosius ūglius galima pamatyti po 12 parų. Ūgliai persodinami į vazonus. Lauke sodinukai sodinami vasaros pradžioje. Iš sėklų išaugintos uolaskėlės sužydės tik kitais metais.
Nuotraukoje – geltonai žydinti pelkinė uolaskėlė.
Uolaskėlių sodinimas į atvirą gruntą
Uolaskėlių sėklas galima sodinti išsyk į žemę. Šiuo atveju joms nereikia išankstinio paruošimo. Į atvirą gruntą sėklas geriausia sodinti pavasario pradžioje, optimalus variantas – balandžio mėnesį. Ne kiekviena sėkla sudygsta. Jei per 21 dieną nebus daigų, reikės dar kartą pasėti. Reikia tinkamai paruošti gruntą uolaskėlių sėjimui. Į jį galima įpilti kalkių, durpių, šiek tiek smėlio ir žvyro. Sėklas reikia sėti 20 cm atstumu viena nuo kitos. Tik tada bus gaunamas prašmatnus žalias kilimas.
Uolaskėlė yra daug priežiūros nereikalaujantis augalas. Vis dėlto, kad ji klestėtų, reikia tam tikrų sąlygų. Sodinimui reikia parinkti pakankamai sausą ir užtemdytą sklypą. Dirva neturi būti per drėgna. Laistyti nedaug, bet sistemingai. Taip pat nereikia užmiršti reguliariai purenti dirvos, išrauti piktžoles ir pašalinti senus lapus bei žiedus. Uolaskėles žiemai rekomenduojama apkloti nukritusiais lapais arba eglišakiais. Tręšti augalą reikia 1 kartą per mėnesį. Tam reikia naudoti tik mineralines trąšas. Negalima naudoti trąšų, kuriose yra azoto. Tręšti reikia kartu su laistymu, o vandens turi būti 2 kartus daugiau nei nurodyta ant trąšų pakuotės. Su tręšimu nereikia persistengti.
Kuo gali susirgti uolaskėlės?
Tai gana atsparus ligoms augalas. Uolaskėlės labiausiai pažeidžiamos grybų. Jie gali sukelti šaknų puvinį. Sugadintus krūmelius reikia pašalinti, galima apkarpyti nepažeistus auginius ir panaudoti juos naujam augalui auginti. Jei kalbėsime apie kenksmingus vabzdžius, tai pavojingiausi yra vorai, erkės ir amarai.
Uolaskėlių rūšys
Pagal augalo morfologiją, gyvenimo formas, amžių, žydėjimo laiką ir geografinę kilmę uolaskėlės skirstomos į Robertsoniana (Haw.) Ser., Dactyloides Tausch. ir Euaizoonia (Schott) Engl. grupes arba sekcijas.
Robertsoniana saxifrage grupei priklauso ūksminės uolaskėlės (Saxifraga umbrosa L.), kurios auga Vakarų ir Vidurio Pirėnuose. Tai daugiametis, kiliminis, iki 20 cm aukščio augalas. Pamatiniai lapai skrotelėse, pilkai žali, atvirkščiai kiaušiniški ar kastuviški, odiški. ‘Aureopunctata’ uolaskėlių lapai išmarginti geltonomis dėmėmis. Žiedai maži, žvaigždiški, balti su raudonais taškeliais, sutelkti į purią šluotelę. Žydėti pradeda gegužės mėn. pabaigoje – birželio mėn. pradžioje ir žydi 30-40 dienų. Sėklas užmezga ne visuomet. Žiemoja nepridengtos.
Uolaskėlių dekoratyvumas priklauso nuo jų augavietės ir dirvos savybių. Robertsoniana grupės uolaskėlės sodinamos daliniame arba visiškame pavėsyje, nesunkioje, humusingoje, drėgnoje dirvoje. Saulėtoje vietoje skursta. Pakankamai drėgnoje žemėje gali augti ir saulėtoje vietoje. Į nuolatinę vietą sodinamos kas 20 cm. Ūksminės uolaskėlės tinka alpinariumams, apvadams, įvairių rūšių daugiamečių gėlių gėlynams, kapinėms apželdinti. Sodinamos didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis po medžiais ir krūmais. Dera su valdšteinijomis. Tai kiliminiai augalai, kurie greitai uždengia žemę.
Saxifraga L. Dactyloides Tausch uolaskėlių grupei priklauso Arenso, velėninės, tankialapės ir trišakės uolaskėlės.
Arenso uolaskėlės (Saxifraga x arendsii Arends.) užauga iki 10-20 cm ir iš mažų lapų skrotelių sudaro tankų kilimą. Lapai įvairių formų – kastuviški, skiautėti. Žiedynkočiai ploni, jų viršūnėse būna po keletą baltų, geltonų, rausvų arba purpuriškai raudonų žiedų. Žydi gegužės – birželio mėn. apie 20 dienų. Sėklas subrandina, bet jas iš karto reikia sėti į dėžutes, nes greitai praranda daigumą. Žiemoja nepridengtos.
Velėninė uolaskėlė (Saxifraga caespitosa L.) paplitusi arktiniuose ir subarktiniuose kraštuose. Auga akmenuotuose uolų šlaituose. Manoma, kad rūšinės velėninės uolaskėlės išnykusios, o gėlininkai augina jų gamtines bei kultūrines formas ir hibridus.
Tai pamate gausiai lapuoti, skroteliniai daugiamečiai augalai. Apatiniai lapai su koteliais, plaštakiškai skaldyti. Stiebiniai lapai smulkesni, triskart skaldyti arba sveiki, bekočiai. Žiedynkočiai tiesūs arba viršūnėje šakoti, 5-20 cm aukščio. Žiedai balti, taisyklingi, sutelkti į skydelio arba šluotelės formų žiedynus, iki 1 cm skersmens. Žydi birželio mėnesį. Sėklos subręsta. Žiemoja nepridengtos.
Tankialapė uolaskėlė (Saxifraga hypnoides L.) natūraliai auga Šiaurės Vakarų Europos kalnuose, drėgnose vietose. Tai daugiametis, iki 15 cm aukščio kiliminis augalas tiesiu stiebu. Skroteliniai lapai su koteliais, triskiaučiai. Žiedai iki 2 cm skersmens, ant ilgų žiedynkočių, šluotelės formos žiedynuose, balti (veislinių tankialapių uolaskėlių žiedai raudoni ir rausvi). Žydėti pradeda gegužės mėnesį ir žydi 30-35 dienas. Sėklas subrandina. Žiemoja nepridengtos.
Trišakė uolaskėlė (Saxifraga trifurcata Schrad, sin. Saxifraga ceratopylla) natūraliai auga Šiaurės Ispanijos kalkakmenių uolose ir skaldos sąvartynuose. Lietuvoje auginamos retai.
Augalas kiliminis, iki 10 cm aukščio. Ūgliai ploni, trapūs. Lapai visžaliai, odiški, ilgakočiai, triskilčiai. Žiedynkotis 15-20 cm aukščio, žiedynai skėtiškos šluotelės formos. Žiedai balti. Žydi gegužės – birželio mėn., 32-40 dienų. Sėklas subrandina. Trišakės uolaskėlės atsparios tiesioginiams saulės spinduliams ir žydi vėliau už kitas. Jos labai tinka apvadams. Sodinamos didelėmis grupėmis po 10-20 kerų (16 kerų kvadratiniame metre).
Šios grupės uolaskėlės auginamos nesaulėtoje vietoje (ypač gerai jaučiasi daliniame pavėsyje), ne per sunkioje ar sausoje, humusingoje, gerai drenuotoje dirvoje. Joms kenkia ilgalaikės sausros, o Arenso uolaskėlei – ir tiesioginiai saulės spinduliai. Trišakės uolaskėlės gerai auga saulėtoje vietoje, o tankialapės nemėgsta kalkių. Dactyloides grupės uolaskėlės į nuolatinę vietą sodinamos 25-30 cm atstumais. Jos tinka apvadams, atraminėms sienelėms, kapinėms apželdinti, sodinamos į tarpus tarp akmenų, auginamos alpinariumuose.
Saxifraga Euaizoonia (Schott) Engl. uolaskėlių grupei priklauso piramidinės ir šluotelinės uolaskėlės.
Piramidinė uolaskėlė (Saxifraga cotyledon L.) paplitusi Alpių pietrytinėje dalyje, Karpatuose, Norvegijoje, Švedijos vidurinėje dalyje, Islandijoje ir Šiaurės Amerikoje. Auga ant silikatinių, nekalkingų, drėgnų uolų, daliniame arba visiškame pavėsyje.
Stiebas status (retai palinkęs), šakotas, 20-60 cm aukščio. Lapai visžaliai, odiški ir storoki. Apatiniai skroteliniai, pliki, odiški, smulkiai dantyti, 2-8 cm ilgio ir 6-17 mm pločio, stiebiniai panašūs į pamatinius, 1-3 cm ilgio, apaugę trumpais plaukeliais. Žiedynas – 8-10 cm skersmens daugiažiedė, piramidės formos šluotelė. Žiedai balti, su rausvomis gyslomis (kai kurių formų uolaskėlių – su raudonais taškeliais). Žydi gegužės – liepos mėn., 35-40 dienų. Sėklas subrandina. Ypač gražios ‘Pyramidalis’ formos uolaskėlės.
Piramidines uolaskėles galima auginti vazonuose kambaryje.
Šluotelinė uolaskėlė (Saxifraga paniculata Mill.) paplitusi Šiaurės pusrutulio kalnuose, kur auga uolų plyšiuose, akmenuotose pievose, kalkingose žemėse. Tai daugiametis, skrotelinis, 25-30 cm aukščio visžalis augalas. Pamatiniai lapai odiški, dantytais pakraščiais, pilkai žali. Žiedynkotis gausiai plaukuotas, žiedynas – šluotelė. Žiedai baltai gelsvi, balti, raudoni. Žydėti pradeda birželį ir žydi 30-40 dienų. Sėklos subręsta. Šluotelinės uolaskėlės sėjamos į vazonėlius ir daiginamos 4-6 savaites 0-5°C temperatūroje. Kartais pasisėja pačios. Žiemoja nepridengtos. Vešliai auga tarp akmenų.
Šios uolaskėlės mėgsta saulėtą vietą, nors pakenčia ir dalinę paunksmę (pavėsyje lapų skrotelės užsiriečia). Saulėtoje vietoje augalai gausiau žydi. Gerai auga drenuotoje, kalkingoje dirvoje. Augalai pakenčia trumpalaikes sausras, bet joms užtrukus lapai ima raukšlėtis ir gelsti. Piramidinės uolaskėlės geriau auga nesaulėtoje vietoje, derlingoje, nekalkingoje, gerai drenuotoje dirvoje.
Į nuolatinę vietą sodinama kas 15-25 cm. Subrandinęs sėklas augalas apmiršta, bet aplink priauga naujų skrotelių. Jeigu sėklų nereikia, peržydėję žiedynai nupjaunamas.
Šios uolaskėlės sodinamos alpinariumuose, kapinėse, jomis galima apželdinti tarpus tarp akmenų, atramines sieneles.
