Augalų kategorijos
Vandens lelija (Nymphaea) – priklauso lūgninių (Nymphaeaceae) vandens augalų šeimai. Jeigu svajojate apie dekoratyvų baseinėlį kieme, kuris alsuotų gyvybe ir nuolat jus džiugintų puikiais žiedais, tai svajonės jau pasiekiamos ranka. Daugelis mano, kad vandens sodui reikia išskirtinių sąlygų – didelio kiemo, specialios įrangos ir priežiūros. Iš tikrųjų jis gali tilpti net stiklinėje vandens. Štai salotinės pisticijos visą vasarą puikiai gyvena plokščioje litrinėje vazoje ant staliuko lauko terasoje, o miniatiūrinės vandens lelijos žydi 5 l talpos vazone ar statinėje su vandeniu, kurį nesunku perkelti į kitą vietą ir taip per keletą minučių pakeisti kiemo vaizdą.
Detaliau apie vandens lelijų sodinimą skaitykite čia.
Miniatiūrinės lelijos auginamos mažuose vazonuose, statinaitėse, mažos – dideliuose induose ir mažuose baseinėliuose. Vidutinio dydžio lelijos universalios – jos puikiai jaučiasi ir vazonuose, ir įvairaus dydžio tvenkiniuose. Stambios lelijos mėgsta gylį, joms reikia daugiau vietos, todėl geriausia jas sodinti didesnio vandens telkinio pakraštyje.
Vazoną rinkitės be drenažo skylės arba užkimškite ją (galima cementu), kad negertų vandens. Iš vidaus molio ar betono vazoną ištepkite natrio skystu stiklu ir palaukite, kad sustingtų. Prekybos centruose yra medinių įvairių formų ir dydžio dėžučių, mugėse galima gauti puikių statinių. Jos taip pat tinka vandens lelijoms auginti. Į vidų įtieskite specialią hidroizoliacinę plėvelę (tokia naudojama ir baseinams kloti), kraštus užlenkite ir pritvirtinkite prie statinės. Tiesiai į medžio statinę vandens verčiau nepilti, nes nežinia, kuo mediena apdorota – vandenyje ištirpusios cheminės medžiagos gali pakenkti augalams. Plastikinių vazonų nei impregnuoti, nei įtiesti nereikia. Miniatiūrinėms lelijoms reikia 15-30 cm ( nuo krepšelio, į kurį sodinama, viršaus arba pumpurų iki vandens paviršiaus), mažoms – 20-50 cm, vidutinėms – 40-80 cm, o stambioms – 70-120 cm gylio. Miniatiūrines ir mažas lelijas galima auginti ir giliame baseine, bet tuomet jos pastatomos ant pakylos. Dauguma lelijų puikiai jaučiasi 40-60 cm gylyje ir telpa dideliame vazone ar statinėje.
Lelijų šakniastiebiai būna įvairaus dydžio ir formos (piršto, ananaso, gumbo). Kai kurių stambių lelijų šakniastiebiai nedideli, o mažų gali būti stamboki ir sunkesni. Lelijų šaknyną sudaro vienas ar keli stambūs, išsišakoję arba nešakoti šakniastiebiai su daug smulkių šaknelių. Piršto formos šakniastiebių šaknelės auga tik vienoje pusėje. Į tai vertėtų atkreipti dėmesį ir nepasodinti atvirkščiai. Šakniastiebiai sodinami horizontaliai, maždaug 45°C kampu, kad pradėjusi augti lapų skrotelė arba jų užuomazga šiek tiek kyšotų iš žemės, o kita šakniastiebio pusė būtų giliau.
Lelijų šakniastiebiai sodinami į derlingą sunkesnį priemolį, bet jis neturėtų sulipti gabalais. Jeigu limpa, reikia įmaišyti gerai perpuvusio komposto (3:2) arba šiek tiek smėlio (2:1). Žemė turi būti puri. Netinka vien kompostas, durpės ir kiti lengvi žemių mišiniai, nes vanduo juos išplauna. Kai lelija pasodinta, ant žemės užpilama smulkaus žvyro ir atsargiai įleidžiama į vandenį. Jeigu lelija be lapų, iš pradžių pastatoma sekliai, per sprindį, o stambios per du nuo vandens paviršiaus. Kai lapai pasiekia paviršių, lelija perkeliama į nuolatinę vietą arba dar tiek pat giliau ir vėl paliekama, kad užaugtų lapai. Iš karto giliai panardintos mažos ir vidutinės lelijos gali “paskęsti”, nes jos dar nepradėjusios augti ir joms sunku taip aukštai iškelti lapus.
Tiesiai į gruntą lelijos dažniausiai sodinamos tik didesnių tvenkinių pakrantėse. Geriau sodinti į ažūrinius, specialiai vandens augalams skirtus krepšelius (jį galima nusipirkti arba pasigaminti ir patiems iš smulkaus, bet tvirto plastikinio tinkliuko). Pirmiausia, kad miniatiūrines ir mažas bei vazonuose auginamas lelijas paprasčiau perkelti į žiemojimo vietą. Antra, lengviau sekti, kaip auga stambios lelijos. Jeigu stambi lelija nedideliame tvenkinyje pasodinama tiesiai į žemę, po kelerių metų ją reikės išretinti ir padalyti, kad lapai neuždengtų viso vandens paviršiaus. Lipti į vandenį ieškoti šakniastiebių ir juos iškasti – darbas ne iš malonių ir lengvų. Visai kas kita, kai lelija pasodinta krepšyje, prie jo pritvirtinta vielutė ar impregnuota virvutė ir pririšta pakrantėje prie kuoliuko, krūmo ar medelio. Tuomet visuomet aišku, kurioje vietoje krepšys, prireikus lengva jį ištraukti. Prieš tai kastuvu reikės nukapoti smulkias, iš krepšio išlindusias ir į žemę įaugusias šaknis.
Dažnai klausiama, ar krepšyje stambiai lelijai nepritrūks maisto medžiagų ir ar dažnai reikia persodinti. Giliame tvenkinyje nuolat toje pačioje vietoje auganti ir žiemojanti lelija persodinama kas 3-5 metai, kai pradeda prasčiau žydėti. Jeigu tvenkinys natūralus, dugnas nesutvirtintas betonu ar plėvele, maisto medžiagų nepritrūks, nes lelijų šaknys išlįs per krepšelio skylutes ir įsikibs į žemę. Į didelį krepšį po šakniastiebiu galima įdėti kiaušinio dydžio kaulų miltų ir molio gumuliuką. Vazonuose, nedideliuose krepšeliuose, nuolat kilnojamas iš vienos vietos į kitą arba augančias betonuotame ar plėvele ištiestame baseine lelijas geriausia persodinti kasmet.
Vandens lelijų rūšys
Tiems, kas labai nori violetinių žiedų, verta atkreipti dėmesį į tropinę vandens leliją Nymphaea ‘Tina‘. Pas mus lauke jai per šalta, vanduo taip pat šaltokas. Lauke ši lelija neblogai jaučiasi tik liepos-rugpjūčio mėn., kai vidutinė temperatūra naktį nenukrenta žemiau 15°C, daug šiltų saulėtų dienų (22-30°C).
Šis laikotarpis per trumpas, kad lelijos subręstų ir pražystų, todėl geriausia jas laikyti šiltnamyje. Tropinėms vandens lelijoms nereikia daug vietos, todėl jos neblogai jaučiasi didesnėse talpose (neaukštos statinės, dideli kibirai, vazonai ir kitos panašios talpos). Kitaip negu šalčiui atsparios lelijos, tropinės neturi šakniastiebių, jos auga vertikaliai iš nedidelių gumbų (sodinama taip pat vertikaliai, kad augimo pumpurai kyšotų iš žemės). Sodinama į derlingą sunkesnę žemę, priemolį, kaip šalčiui atsparios lelijos.
Gautą gumbą pamirkykite šiltame vandenyje, kad atsigautų po kelionės. Sodinkite į paprastą arba ažūrinį vazonėlį (vandens augalams), užberkite akmenukais žemę aplink šaknis, kad augalas neiškiltų. Nuleiskite į talpą su šiltu vandeniu (ją galima palikti šiltnamyje prieš keletą dienų, kad vanduo sušiltų). Netrukus pradės augti lapai. Šiltnamyje paaugintą leliją liepos mėnesį galima perkelti į baseinėlį lauke, jeigu jis saulėtoje vietoje ir vanduo jame pakankamai sušyla.
Šiltnamį reikia pastatyti iš anksto, kad žemė sodinant nebūtų šalta. Galima leliją auginti kartu su pomidorais ir agurkais, bet šiltnamį reikia nuolat vėdinti, kad nuo per didelės drėgmės ir karščio (daugiau kaip 30°C) nenudegtų žiedai.
Išsaugoti per žiemą mūsų klimato sąlygomis tropines lelijas sunku, netinkamai laikomi gumbeliai dažniausiai žūva. Tačiau ne viskas prarasta – jeigu jūsų rūsys šiltas (14-16°C) arba turite kitą patalpą, kur temperatūra žiemą nenukrenta žemiau 13°C laipsnių, jūsų tropinė lelija puikiausiai peržiemos su visu vazonėliu pastatyta į kibirą su vandeniu. Atkreipkite dėmesį, kad žiemą jai netinka labai aukšta temperatūra (pvz. kambarys), nes ima augti ir dėl saulės trūkumo žūva, taip pat netinka šalti rūsiai (4-8°C), kurie idealiai tinka laikyti šalčiui atsparias lelijas. Tropinių lelijų šakniastiebiai ima ruoštis žiemai, kai temperatūra nukrinta žemiau 15-16°C, o atvėsus iki 10°C – suserga ir dažniausiai žūva.
Užsienio lelijų mylėtojai, gyvenantys 5-6 zonoje, rudenį išima gumbą iš žemės, nupjauna jį, pamirko fungiciduose (pas mus tinka previkuras) ir laiko per žiemą drėgnuose, fungicide pamirkytuose kiminuose, atdarame polietileno maišelyje. Laiko 14-16°C šilumoje, per mėnesį keletą kartų patikrina, ar nepūva.
Kovo-balandžio mėn. gumbeliai atnešami į kambarį ir pamirkomi šiltame vandenyje. Per keletą dienų jie išleidžia miniatiūrinius lapukus. Tuomet galima sodinti į šviežią žemę. Į lauką vazonėliai perkeliami tik vasarą, gegužės pradžioje galima pastatyti šiltnamyje, o liepą perkelti į lauko baseinėlį.
Vakarų Europoje ir šiauriniuose JAV bei Kanados rajonuose tropinės lelijos auginamos kaip gražūs vienamečiai augalai, nes greitai auga ir tais pačiais metais gausiai žydi. Daug kur jos plačiai auginamos žiedams skinti. Tai puikus egzotinis augalas, kuris už rūpestį atsilygina neįtikėtinos spalvos žiedais.
Nymphaea ‘Fabiola’ – Tai viena iš puikiausių vandens lelijų, kadangi žydi nepertraukiamai visą vasarą, vakare žiedai ilgai neužsiveria. Keras kompaktiškas ir neužima daug vietos, o žiedai dideli ir gražūs, panašūs į bijūnus. Vidiniai žiedlapiai rausvai raudoni, šlakuoti, išoriniai šviesesni, taip pat šlakuoti. Žiedas 15-18 cm skersmens, ką tik išsiskleidęs kvepia. Lapai pailgi, žali, nauji bronziniai, kartais bronziniai su purpuro atspalviu. Labiausiai tinka vidutinio dydžio baseinams, pakeltiems baseinams ir dideliems vazonams.
Geriausiai auga vidutiniuose ir dideliuose tvenkiniuose. Kol neįsikuria ir nesutvirtėja, žydi vidutiniškai, paskui kasmet vis gausiau. Šios lelijos gali tapti ne tik tvenkinio, bet ir viso kiemo puošmena. Lelijų kolekcininkų svajonė!
Nymphaea ‘Colorado’. Šios lelijos žiedų spalvą sunku aprašyti – nuo rausvos lašišos iki saulėtos oranžinės. Nelygu apšvietimas, spalva vėl mainosi. Užsienyje ši spalva vadinama persikine. Tai viena iš gražiausių rausvų – oranžinių lelijų nedideliais žiedais (10-12 cm), kurie dažnai iškyla per 7-10 cm virš vandens ir labai puikiai atrodo. Lapai vidutiniškai žali, dėmėti, 12-18 cm skersmens. Žydi labai gausiai, pražysta birželio mėn. ir žydi iki vėlaus rudens.
Tinka vidutinio dydžio baseinams, nepakeičiamos dideliuose vazonuose (sodinamas vienas augalas), tvenkinių pakrantėse.
Nymphaea ‘Almost Black’. Žiedai labai tamsūs – nuo beveik juodos spalvos žiedo viduryje iki tamsiai raudonų vainiklapių pakraščiuose. Pražydęs žiedas šviesesnis, bet kasdien vis labiau tamsėja.
Žiedai gražios puodelio formos, dideli (suaugusio augalo – 12.7-15.2 cm skersmens). Maloniai kvepia. Lapai apvalūs, apie 20 cm skersmens. Nauji lapai iš pradžių purpuriniai, vėliau pažaliuoja.
Žydi gausiai, kai įsikuria. Šis neįtikėtino grožio hibridas išvestas sukryžminus šalčiui atsparią leliją ‘Perry`s Fire Opal’ su tropine ‘Blue Beauty’. Šalčiui visai atsparūs, tinka įvairaus dydžio tvenkiniams, baseinėliams.
Kaip paruošti vandens lelijas žiemai?
Tvenkiniuose natūraliu dugnu giliai pasodintos lelijos puikiausiai ten ir peržiemoja. Vazonuose, kubiluose, betoniniuose ir plėvele išklotuose baseinuose arba sekliai tvenkiniuose augančios lelijos vėlų rudenį (spalį — lapkričio pradžioje, kai vidutinė paros temperatūra nukrenta iki 4-6°C) su krepšeliu ištraukiamos iš vandens, per 2-3 cm nupjaunami likę lapai su stiebais ir perkeliama į gilesnę tvenkinio vietą (100-150 cm) arba rūsį.
Jeigu lelijas auginate kubiluose ar vazonuose, nesibaiminkite dėl pirmųjų spalio šalnų, svarbu kad vanduo nesušąltų iki šakniastiebio.
Jeigu didelio tvenkinio nėra, o baseinėlis negilus ir visas vanduo sušąla į ledą arba žiemą vanduo išsemamas, lelijos laikomos rūsyje (0-6°C šilumos). Į rūsį jos pernešamos su krepšeliais, lapai nupjaunami ir pamerkiama į vandenį (turi vos vos semti). tam tinka platesnis kibiras, gilesnis plastikinis dubuo ar kita vandeniui nelaidi talpa.
Galima šakniastiebius išimti iš žemių, pamirkyti fungicido previkuro tirpale ir laikyti rūsyje drėgnose durpėse arba samanose, bet tai sudėtingesnis būdas. Jeigu laikysite šakniastiebius samanose arba durpėse, juos išimti reikia labai atsargiai — krepšelį išverskite ant polietileno plevelės, atsargiai nuvalykite žemes.
Kartais šaknys būna taip išraizgiusios žemę, kad galima riekti peiliu kaip sūrį. Nupjaukite jas per 3 cm nuo šakniastiebio, paskui atsargiai nuplaukite jį tekančiu vandeniu. Stenkitės nesužeisti ir nenuplėšti ataugų. Tuomet šaknis nukirpkite prie pat šakniastiebio, apžiūrėkite jį ir išpjaustykite supuvusias vietas (jos juodos, labai minkštos ir dvokia), pamirkykite silpname previkuro tirpale, įtrinkite žaizdas angliuku arba medžio pelenais, įdėkite į drėgnas durpes plastikinėse dėžutėse.
Kartą per 2-3 savaites šakniastiebius apžiūrėkite, ar nepūna, ar netrūksta drėgmės. Panašiai šakniastiebius galima išlaikyti ir šaldytuve, vos drėgnose durpėse ar samanose.
