Stambiažiedė Ląstūnė (Campsis radicans (L.) Seem. Bignonia radicans = Tecomaria radicans) kilusios iš Šiaurės Amerikos. Tai stambus vijoklinis augalas su orinėmis šaknimis, kurios pritvirtina prie sienos ir gali pakelti šakas net į 15 m aukštį. Ryškiai oranžiniai 5 cm skersmens ir 9 cm ilgio žiedai po 10-15 sutelkti žiedynuose ūglių viršūnėse. Žiedai išsiskleidžia paeiliui, todėl augalas žydi labai ilgai. Vaisiai – pailgo cilindro formos 12 cm ilgio dėžutės.
Šios ląstūnės šviesamėgės, gerai auga derlingoje ir drėgnoje žemėje, atsparesnės šalčiui už savo gentaines. Iš jų galima suformuoti medelius. Tai labai gražus vijoklis, kuriam nereikia jokių atramų. Išvesta labai daug dekoratyvių formų stambiažiedžių ląstūnių, kurios žydi mėnesiu anksčiau arba turi neįprastos spalvos žiedus.
Campsis grandiflora ląstūnės kilusios iš Kinijos ir Japonijos. Jos neturi orinių šaknų, todėl prie atramos prisikabina ūglių viršūnėmis. Žiedai stambūs, iki 8 cm skersmens, ryškūs, rausvai oranžiniai arba raudoni. Pražysta 2-3 m. amžiaus, žydi gausiai. Auga palyginti lėtai, galima suformuoti krūmą.
Hibridinė Ląstūnė (Campsis hybrida Zab.) gautos sukryžminus aukščiau minėtas ląstūnes. Tai krūmai, rečiau – medeliai, 7,5 cm ilgio ir 5 cm skersmens raudonai oranžiniais žiedais.
Dažnai gėlininkai skundžiasi, kad ląstūnės apšąla arba prastai žydi. Geriausiai įsigyti nuo senų, gausiai žydinčių augalų nupjautus ir įšaknydintus auginius. Jie pražysta jau po 2-3 metų. Sėjinukai auga labai lėtai, o pražysta tik po 7-8 metų.
Ląstūnės formuojamos panašiai kaip vynuogės. Žydi pirmamečiai ūgliai, išaugę iš senų daugiamečių stiebų. Pavasarį įsišakniję auginiai persodinami į didesnius vazonus. Ant kero paliekami 2-4 stambiausi ūgliai, kiti išlaužomi. Svarbu nepertręšti, kad iki 2,5-3 m išaugusios šakos rudenį spėtų sumedėti. Jos sudarys augalo skeletą.
Žiemą vazonuose augančios ląstūnės pernešamos į rūsį, o pavasarį persodinamos į lysvę. Iš skeletinių šakų išaugę ūgliai kartais pražysta tais pačiais metais. Per žiemą jie greičiausiai nušals ar bent apšals, bet pavasarį juos pakeis nauji. Jeigu daigeliai labai prastai auga ir pirmaisiais metais skeletinių šakų suformuoti nepavyksta, ląstūnės vazonuose paliekamos dar metams.
Sodinama saulėtoje vietoje, geriau prie pietinės arba pietvakarinės namo sienos. Ląstūnėms reikia lanksčių atramų, kad žiemai būtų lengva nuimti. Vėlų rudenį storai mulčiuojama durpėmis arba pjuvenomis, o jeigu nuo stogo bėga vanduo – uždengiama trikampiu stogeliu. Svarbiausiai gerai užengti skeletines šakas. Mulčias “pagardinamas” pelių nuodais.
Ląstūnės bijo tik šalčio, jos nereiklus žemei, gerai auga nelaistomos ir netręšiamos. Jas nesunku prižiūrėti – pavasarį išpjaunami pernykščiai ūgliai, o vasarą reguliariai išlaužomos silpnos tankios šakutės.
