Augalų kategorijos

Gėlė Zinija (Gvaizdūnė)

Gvaizdūnė kitaip dar vadinama zinija, jos plačiai auginamos želdynuose ir darželiuose. Žiedų puokštės ilgai išsilaiko.

Gėlė zinija (arba Gvaizdūnė) yra graižažiedžių (Asteraceae) šeimos augalas. Gentyje apie 20 rūšių. Jos kilusios iš Meksikos, kur actekų kultūros kles­tėjimo laikais gėlininkystė buvo labai išsivysčiusi. Žinoma, kad Montesumos soduose gvaizdūnės buvo labai mėgiamos gėlės. Į Europą jos pateko XVIII a. Pirmosios pilnavidurės jų veislės buvo išvestos Prancūzijoje 1856 m.

Stambiaūgės gvaizdūnės kilusios iš puikiosios gvaizdūnės (Zinnia elegans Jacq.) rūšies, o žemaūgės karlikinės gvaizdūnių formos — iš siauralapės gvaizdūnės (Z. angustiiolin H. B. K.).

Puikioji gvaizdūnė (Zinnia elegans Jacq.). Tipingas vien­metis žolinis augalas. Krūmas išsidraikęs arba kompaktiškas, su stačiu, šakotu, šiurkščiai plaukuotu, nuo 20 iki 100 cm aukščio stiebu. Lapai priešpriešiniai, šiurkštūs, kiaušiniški, su nusmailėjusiomis viršūnėmis, savo pamatais apglėbia stiebą. Šaknis kuokštinė, pagrindinė šaknų masė susikaupusi dirvos paviršiuje. Žiedynas — graižas, sudarytas iš vamzdiškų dvily­čių ir liežuviškų piestelinių žiedų. Išorinė graižo pusė apsupta 4 eilėmis čerpiškai išsidėsčiusių lapų.

Zinijos žiedasSėklos iš periferinės graižo dalies yra trikampės, iš viduri­nės — tribriaunės, o iš centrinės — plokščios, disko formos, viršūnėje nusiaurėjusios, su išpiova. Nustatyta, kad daugiausia augalų su pilnaviduriais žiedais išauga iš periferinės ir vidurinės graižo dalių sėklų, mažiausia — iš centrinio disko. Be to, sėklos būna geresnės kokybės, greičiau subręsta, kai augale paliekami 6—9 graižai, o kiti pašalinami.

Zinijų veislės viena nuo kitos skiriasi graižų spalva bei dydžiu, vamzdiškų ir liežuviškų žiedų santykiu, jų forma bei išsidėstymu graižė, krūmo aukščiu ir forma. Graižai būna balti, gelsvi, rožiniai, oranžiniai, raudoni, purpuriniai, pilnavi- duriai (vyrauja liežuviški žiedai) arba tuščiaviduriai (vyrauja vamzdiški žiedai). Priklausomai nuo liežuviškų žiedų išsivys­tymo gvaizdūnių veislės skirstomos į jurgininių, bijūninių, fantazinių ir kitokias grupes.

Gvaizdūnė yra šviesamėgis šiltų dirvų augalas. Geriausiai auga ir vystosi giliai įdirbtose, gausiai puvenų turinčiose, ne- rūgščiose dirvose (pH 6—8).

Sėklos balandžio mėn. padrikai arba eilutėmis sėjamos i inspektus arba gegužės mėn. į pastovią vietą. Pastaruoju at­veju jų galima nepersodinti, o tiktai praretinti. Sėklos įterpia­mos 0,5 cm gyliu. Sudygsta po 6—10 dienų. Gerai pakenčia persodinimą, todėl į pastovią vietą galima sodinti net žydėji­mo metu.

Nuo ilgų sausrų jų žiedai smulkėja, spalva blanksta, lapai vysta. Todėl sausrų metu ją reikia gausiai laistyti arba, perso­dinus į pastovią vietą, mulčiuoti durpėmis. Mulčas palaiko drėgmę bei dirvos purumą.

Šios gėlės sužydi, praėjus 2.5 mėnesio po sėjos ir žūva nuo pirmųjų šalnų.

Puikioji gvaizdūnė

Gėlė Gvaizdūnė (zinnia elegans)​Ši, Puikioji Gvaizdūnė – astrinių šeimos, 25-100 cm aukščio gėlė, kilusi iš Centrinės Amerikos. Stiebas stačias, šakotas, plaukuotas, žolinis. Lapai kiaušiniški, šiurkšūs, tamsiai žali. Žiedai nedideli, liežuviški, susitelkę į tuščiavidurius arba pilnavidurius baltus, geltonus, oranžinius, raudonus, purpurinius graižus. Žydi birželio – spalio mėn. Sodinamos saulėtoje vietoje, trąšioje, purioje, sunkesnėje dirvoje. Mėgsta gausų laistymą. Užsitęsus lietingiems, šaltiems orams, gali pradėti pūti žiedpumpuriai. Sodinamos grupėmis, tinka puokštėms. Žiedynai ilgai nevysta vazose, tik nereikia kotų pamerkti giliai į vandenį. Sėklos sėjamos kovo pabaigose į dėžutes arba gegužės mėn. į gėlyną, tarp augalų 20-30 cm atstumu.