Augalų kategorijos

Jurginai gėlyne

Masyvams apželdinti dažniausiai naudojami žemaūgiai ir „parko“ jurginai (80-100 cm aukščio), nes jų nereikia rišti. Tačiau žemi jurginai ne visada tokie at­sparūs išgriuvimui, kaip reklamuojama: išlūžus tokios veislės jurgino stiebui, jis labai greitai vėl išsitiesia ir tiesiog sunku pastebėti, kad buvo išlūžęs. Pastebėjus išgriuvusį, palūžusį jurgino stiebą, reikėtų jį nedelsiant pririšti, nes jau po kelių dienų tai padaryti bus sunku, o jurginų žiedkočiai bus nepataisomai išlinkę. Tokio vėlai pa­stebėto jurgino stiebo geriau nebemėginti kelti. Norint neprarasti augalo, šalia reikėtų įkalti 1-2 kuoliukus ir prie jų rūpestingai pririšti palaužtą stiebą.

Vis dėlto, auginant aukštaūgius jur­ginus ir norint sulaukti kokybiškų žiedų, jurginus reikia rišti. Auginant savo malo­numui arba skinamiems žiedams, jurginus užtenka pririšti kartą ar du kartus per sezo­ną. Kuolo ilgis turi būti nedaug ilgesnis nei pusė aukščiausio kero, nes per aukšti tarp jurginų kyšantys kuolai negražiai atrodo. Tinka iš įvairiausių medžiagų pagaminti kuolai: mediniai, plastikiniai, metaliniai, bambukiniai. Pastarieji labai populiarūs užsienyje. Kai kurie profesionalūs augin­tojai naudoja specialų tinklą.

Kuolai dažniausiai įsmeigiami jurginus sodinant apie 10 cm nuo gumbo sodinimo vietos. Auginant daug jurginų, kuolai trukdo mechanizuotai prižiūrėti dirvą, to­dėl tais atvejais jie sukalami jurginams jau paaugus apie 15 cm atstumu nuo jurgino stiebo. Jurginams pririšti naudojama bet kokia stipri, nepūvanti medžiaga. Pigu ir patogu jurginus rišti šienui presuoti skirtu špagatu.

Auginant žiedus parodai, dažnai prie vieno kero įkalami net trys kuolai ir prie jų tvirtinamos įvairios konstrukcijos (stogi­nės, lietsargiai, kepurės), siekiant apsaugoti žiedus nuo stiprios saulės ar lietaus. Norint išauginti idealiai tiesius žiedus, jų kotai pririšami tris, keturis ar net penkis kartus. Negalima rišti labai tampriai, kad virvelė nepažeistų augančio žiedkočio.

Deja, jurginai labai jautrūs minusinei oro temperatūrai. Pavasarinės šalnos baisiausios šiltnamiuose augintiems jur­ginų daigams. Tik iš žemės išlindęs ūgelis daug atsparesnis: netgi neapklotą stipri šalna gali pažeisti labai menkai. Pavasarį jurginai būna dar neaukšti, todėl juos už­dengti nesudėtinga. Tam tinka plastikiniai kibirėliai ir buteliai, moliniai puodai ar vazonai, stiklainiai, popierius. Didesniuose plotuose puikiai tinka šienas, šiaudai, ypač jei ant viršaus dar užklojama plėvele. Nuo vėlyvųjų šalnų apsaugos ir daržo plėvelė. Viena polietileninė plėvelė kaip apsauginė priemonė netinkama, nes jos prisilietimo vietose jurginai apšąla.

Ką daryti, jei sinoptikai nenumatė šalnų ir jurginai nuo jų jau nukentėjo? Nereikia skubėti pirkti naujų gumbų, nes po žeme jiems nieko blogo neatsitiko. Netgi jei visiškai nušalo antžeminė dalis, gumbas pasiruošęs per savaitę išleisti naujus ūglelius. O naujai pasodinus vėl tektų laukti 2-3 savaites, kol gumbai įsišaknys. Jurginams apšalus, reikia kuo greičiau nupjauti visas apšalusias augalo dalis. Dažnai nušalus vienam stiebui, netrukus atauga net iki sep­tynių naujų daigų. Tačiau reikia leisti augti ne daugiau kaip dviem, o geriausia – tik vienam stipriam daigui. Jei paliekami visi stiebai, jiems neužtenka mitybinių medžiagų ir šviesos, todėl neužauga nei žiedai, nei gumbai.

Rudenį šalnoms jautriausi jauni ūg­liai, žiedų pumpurai ir peržydėję žiedai. Pastarųjų mažiausiai gaila, nebent tai sėkliniai žiedynai. Po karštos vasaros jur­ginai labai jautrūs staigiam temperatūros kritimui. Dažnai Lietuvoje po pirmos niokojančios šaltos nakties vėl ilgam nu­sistovi gražūs orai ir tada būna labai gaila pražuvusio jurginų grožio. Užaugusius jur­ginus gerokai sudėtingiau apdengti, ypač jei jurginų plotai dideli. Rudenį jurginus stengiantis apsaugoti nuo šalnų, labiausiai tinka ritininės medžiagos, geriausia – daržo plėvelė. Nuo silpnos šalnos augalus galima pridengti netgi nedidele kepuraite, pada­ryta iš popieriaus arba plėvelės (ji neturi liesti žiedų!) Didesnius jurginų plotus nuo silpnų ilgalaikių ar stiprių trumpalaikių šalnų galima apsaugoti dūmų šaškėmis, sukurtų laužų dūmais, jei bus tinkamai nustatyta vėjo kryptis ir dūmų uždanga pasklis būtent virš jurginų. Nustatyta, kad oro temperatūra po dūmų uždanga būna 5 laipsniais aukštesnė. Vakare prieš šalnas jurginus rekomenduojama gerai palaistyti. Purškiant vandenį šiuos augalus galima apsaugoti netgi nuo stiprios ir ilgos šalnos. Tuomet visas jurgino paviršius apledija, tačiau šalnai baigiantis ledas ištirpsta ir jurginai toliau džiugina jų augintoją.

Jurginų priežiūra paprasta: ravėti, purenti dirvą, prireikus laistyti. Šiuo metu siūloma jurginus mulčiuoti. Kiek paaugu­sius jurginus (3-4 savaitės po pasodinimo) galima mulčiuoti durpėmis, pjuvenomis, šiaudais, juoda plėvele, galvijų mėšlu, kompostu, žole ar kitokia turima medžiaga (prieš mulčiuojant dirva turi būti drėgna). Taip dirvos paviršiuje nebesusidaro pluta, mažiau auga piktžolės, sulaikoma drėgmė. Žemės mulčiuoti iš karto pasodinus jurgi­nus negalima, nes tai trukdo saulei įšildyti dirvą. Tyrimais nustatyta, kad 5 cm storio durpių mulčio sluoksnis suvėlina jurginų žydėjimą 10 dienų. Taip pat žinoma, kad jurginai geriausiai auga, kai dirvožemio temperatūra 21-27 °C.

Jurginams reikia, kad dirva nuolat būtų drėgna. Reguliariai laistomų jurginų žiedai būna didesni, spalvingesni ir gražesni. Sausu karštu laikotarpiu stiebai medėja, lapija ir žiedai būna smulkūs, kai kurių veislių jurginų žiedynai tampa tuščiavidu­riai. Ilgalaikė sausra labai kenkia gumbų derliui. Tačiau pastebėta, kad nedidelis drėgmės trūkumas vegetacijos pradžioje šakniagumbių derlių padidina. Sausu karš­tu oru naudinga augalus purkšti vandeniu (tai ir kovos su voratinklinėmis erkutėmis priemonė). Tačiau laistyti jurginus reikia nedažnai – kartą ar du kartus per savaitę. Tik karšto klimato zonoje jurginai laistomi kasdien. Daugiau dėmesio reikia skirti konteineriuose ir vazonuose auginamiems jurginams – juos taip pat gali tekti dažniau laistyti. Laistoma ryte arba vakare šiltu van­deniu ir gausiai, kad sudrėktų žemė iki pat šaknų – per visą sodinimo gylį. Jokiu būdu negalima sudrėkinti tik dirvos paviršiaus. Reikia stengtis labai nesušlapinti lapijos, ypač vėlesniu augimo periodu, nes kyla pavojus jurginus susargdinti grybinėmis ligomis.

Dažnas jurginų augintojas vasarą juos tręšia papildomai. Papildomas tręšimas labai naudingas lengvose dirvose ir po užsitęsusio lietaus. Tačiau tai daryti re­komenduojama ne vėliau kaip iki liepos pabaigos (tręšimo norma: 10-30 g/m2). Siuo periodu amerikiečiai siūlo naudoti 0-20-20 NPK trąšas.

Yra visokių papildomo tręšimo būdų. Kai kurie augintojai naudoja tik skystas mi­neralines trąšas ir jurginus reguliariai laisto kas 10-15 dienų. Kiti jurginus papildomai tręšia , jiems pasiekus apie 20 cm aukštį, nupurškiant 0,01-0,02 proc. azotinių ar kompleksinių trąšų tirpalu. Dauguma profesionalių jurginų augintojų tręšia ir šių augalų lapus, sumažindami pagrindiniam tręšimui skiriamų medžiagų kiekį. Tačiau tokiam tręšimo būdui (kai trę­šiama ant lapų purškiant skystas trąšas) kai kas nepritaria. Manoma, kad tai ne­natūralu ir prieštarauja augalo prigimčiai. Taip ilgainiui silpnėja augalo imuninė sistema. Tačiau tvirtų įrodymų kol kas nerasta.

Tie, kurie jurginus augina žiedams skinti, šias gėles purškia mikroelementų tir­palu, kad žiedai būtų ryškūs, o kotai – tvirti ir stangrūs, nelinkstantys nuo žiedų svorio. Rekomenduojama tręšti kalcio nitratu arba kalcio nitratu su boru (norma: apie 10-15 mg/m2). Boro trūkumas paprastai pasi­reiškia sausą ir karštą vasarą. Tai pamatyti galima gumbą perpjovus skersai: pjūvyje matomi patamsėję audiniai. Nustatyta, kad tokie gumbai blogiau laikosi.

Piktžolių atsikratyti paprasčiausia kauptuku. Kadangi jurginai – stambūs augalai ir sodinami gana retai, dirvos pa­viršiaus priežiūrai patogiau naudoti plates­nius darbo įrankius. Be paprastų kauptukų, rekomenduojami ir įvairūs traukiami arba stumiami rotoriniai purentuvai, kultivato­riai. Didesniuose plotuose, siekiant paspar­tinti darbus, dirbama ir su motoblokais.

Rudeniop, kai jurginai užauga, pavienes piktžoles galima nupjauti. Tam praverčia gera nešiojama žoliapjovė.

Auginant jurginus nesukultūrintoje žemėje, daug nemalonumų gali sukelti varpučiai. Išvešėjusios įkyrios žolės šak­niastiebiai jurginų gumbuose suformuoja kiaurymes ir juos perauga. Dėl varpučių šakniastiebių poveikio jurginų gumbai užauga mažesni, lapai susiraukšlėja, ant jų atsiranda dėmių, tarsi būtų užsikrėtę virusu. Jeigu dirvoje yra ir kitų vienaskil-čių piktžolių, tenka naudoti herbicidus. Piktžoles reikia purkšti tuomet, kai jos pa­siekia 15-20 cm aukštį. Jau po kelių dienų galima pastebėti, kad varpučiai gelsta, o jurginai atsigauna.

Kai piktžolių labai daug, rankos tiesiog nusvyra, nes nespėjama mojuoti kauptu­ku. Latvių selekcininkas ir kolekcininkas Aivaras Baroninis tokiu atveju dideliuose plotuose rekomenduoja naudoti glifosatų grupės herbicidus (tokius kaip „Raundap“ ar „Dalgis“). Žinoma, reikia dirbti labai atsargiai ir atidžiai, ant purkštuvo turi būti apsauginis ekranas. Purkšti tik ne­vėjuotu oru, stengiantis, kad preparatas patektų kuo arčiau jurgino koto, bet neužtikštų ant augalo. Jei herbicidų pateko ant jurginų lapų, juos reikia kuo greičiau nuplauti vandeniu, nes po 15 minučių bus vėlu. Nupurškus tris dienas jurginus reikia stebėti, apžiūrėti, ar nepradėjo gelsti. Jei vis dėlto buvo dirbta nepakankamai atsargiai ir herbicidų pateko ant jurginų, visas gelsti pradėjusias dalis reikia neatidėliojant nu­pjauti. Jei pažeista nelabai didelė augalo dalis, praradimų galima išvengti.

Dažnai pamirštama formuoti jurgino krūmą. Matant tos pačios veislės skirtingos kokybės žiedus, kyla klausimas – kodėl? Dažnai įvardijama, kad „kalta“ dirva, trę­šimas ar net netinkamas sodinimo laikas pagal mėnulio fazę. Su tuo galima sutikti.

Tačiau didžiausią įtaką kero dydžiui, formai ir žiedų kokybei turi kero formavi­mas. Norint išauginti stambius spalvingus taisyklingos formos jurginų žiedus, reikia riboti žiedų skaičių.

Išskiriami trys labai svarbūs darbai: jurgino viršūnės prignybimas, žiedpumpu­rių nuskynimas ir šoninių ūglių išlaužimas. Daugelis profesionalių jurginų augintojų įvairiose šalyse, jurgino stiebui užauginus tris tikrųjų lapų poras, nuskina jo viršūnę. Tuomet labai stipriai augti pradeda šoniniai ūgliai – jie greitai virsta stiebais. Formuojasi kuplus žemesnis keras. Leidžiama augti šešiems šonininiams stiebams.

Stiebų viršūnėse jurginai dažniausiai formuoja trijų žiedų pumpurus. Norint išauginti didžiausią (pagal veislę) žiedą, nuskinami abu šoniniai žiedpumpuriai (kai tik įmanoma juos užčiuopti). Taip auginami jurginų žiedai parodoms. Norint išauginti aukščiausios klasės parodinius žiedus, ant viso augalo paliekami tik 1-3 žiedai. Dar reikia pasistengti, kad jie sužydėtų reikiamą dieną, to garima pasiekti tik griežtai laikantis nustatytų jurginų formavimo terminų.

Jeigu svarbu didesnis žiedų skaičius, o ne dydis, nuskinamas centrinis pumpuras ir paliekami abu šoniniai. Deja, siekiant išauginti puikios kokybės žiedus, nepa­vyksta išauginti gausaus kokybiško gumbų derliaus.

Iš šoninio stiebo lapų pažastų taip pat gali augti nauji trečios eilės stiebai. Atsižvelgiant į veislę, norimą žiedkočių ilgį ir žiedų skaičių, šiuos šoninius ūglius galima išlaužti arba ne. Auginant jurginus kaip sodo akcentą, daugumai šių augalų to daryti nebūtina.

Ne visada jurginus reikia pririšti. Turbūt pusės veislių jurginų kerai gerai auga ir nepririšti – jie netgi atlaiko stiprias rudens vėtras. Nustatyta, kad sodinimo gylis beveik neturi įtakos kero stabilumui, tačiau pastebėta, kad išgriūti nelinkę aukšti jurginai, kurių apatinė stiebo dalis sume­dėjusi. Veislių skirtumai labai akivaizdūs rudenį, kai prieš kasant pjaunami stiebai: vieni būna minkšti, vandeningi – dažniau­siai tų veislių jurginų, kurie linkę išlūžti, išgriūti, kiti, tie, kurie neišlūžta, tokie kieti, kad reikia ne peilio, o pjūklo.

Jei jurginai išauginti iš sėklų, auginių ar gumbai įsišaknijo šiltnamyje, juos reikia iš anksto pratinti prie vėsaus oro: dieną laikyti lauke, o naktį įnešti atgal į šiltnamį arba apkloti. Prieš sodinant tokius jurginus reikia iš anksto gausiai palieti. Sodinama 3-5 cm giliau negu augo vazonėlyje. Žeme užpilamas visas pirmas tarpubamblis iki lapų. Augalai tuoj pat pririšami ir vėl gerai palaistomi. Jurginų auginių sodini­mo atstumai tokie pat kaip ir gumbų. Kai kurie augintojai auginius į dirvą sodina su vazonėliais, kad augalai užaugintų kom­paktiškus tankius šakniagumbius. Norint užauginti daugiau gumbų iš auginių, rekomenduojama juos sodinti įžambiai (nuožulniai). Dalis stiebo apipilama že­mėmis, kad išleistų papildomų šaknų ir suformuotų gumbus. Taip pat sodinami ir ištįsę jurginai liaunais stiebais.

Kad jurginų veislės nesusimaišytų, tik pasodinus prie kiekvieno augalo įsmeigia­ma etiketė su veislės pavadinimu ir kita būtina informacija. Be to, popieriuje reikia nusibraižyti planelį, kur ir kokių veislių jurginai pasodini, nes etiketės gali sulūžti, dingti, net kartais ir smalsūs paukščiai (varnos, žuvėdros) pakeičia jų vietą.