Augalų kategorijos
Pentinius – vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos augalas, išplitęs visuose žemyno kontinentuose. Gentyje apie 200 rūšių. Lietuvoje savaime auga tik viena rūšis – dirvinis pentinius (Pacific-Hybrids linija, kuriai būdinga tai, kad dauginant šios linijos veisles sėklomis, beveik pastoviai perduodamos veislės savybės. Tai didelis laimėjimas tolesniame selekcijos darbe.
Pacific-Hybrids linijos tarpe dažniau auginamos šios veislės:
• Black Knight – žiedai tamsiai violetiniai su juoda akute;
• Galahad – žiedai balti;
• King Arthur – žiedai tamsiai violetiniai su balta akute.
Šios išvardintos veislės turi didelius, iki 7 cm skersmens, žiedus, sukrautus ilguose, apie 100 cm ilgio, žiedynuose.
Tarybinio selekcininko N. Maliutino išvesta veislė Sirenevaja Spiral, iš kurios, dauginant sėklomis, išauga apie 80% augalų, tipingų motininei veislei. Žiedai šviesiai violetiniai su melsvu atspalviu. Paminėtinos kitos vertingesnės žemaūgės Bella-donna grupės veislės: Capri — 110—120 cm aukščio, žiedai šviesiai mėlyni su šviesia akute; Moerheimi — stiebas iki 120 cm aukščio, žiedai balti.
Stambiažiedis pentinius (D. grandiflorum L. sin. D. chin-ensis Fisch.). Savaime auga Sibire, Kinijoje, Mongolijoje. Aptinkamas sausose, akmeningose vietose. Gana dekoratyvus, atsparus žiemai.
Stiebas šakotas, 50-60 cm aukščio. Žiedynas retas, platus. Žiedai mėlyni, iki 3 cm skersmens. Gėlininkystėje auginamos atmainos su baltais (var. album hort.) ar pilnaviduriais (var. flore pieno hort.) žiedais. Žydi liepos—rugpiūčio mėn. Anksti pasėjus, pražysta tais pačiais metais. Tinka paspartintam pražydinimui.
Gėlė pentinis mėgsta saulėta, o dar geriau dalinai užpavėsinta, apsaugota nuo vėjų vieta. Gali jie augti įvairiose, gerai įdirbtose, nešlapiose žemėse, tačiau geriausiai tinka lengva, puri, derlinga dirva. Rūgščiose dirvose skursta, lapai gelsta ir net nudžiūsta. Esant sausam orui, reikia laistyti. Ypač svarbu, kad pakaktų drėgmės žiedynų formavimosi metu. Labai naudinga pavasarį mulčiuoti pūdiniu arba durpių ir fekalijų mišiniu. Per daug tręšti azoto trąšomis nereikia, nes jos skatina stiebų augimą žiedynų sąskaita. Tinka kalio trąšos, ypač butonizacijos metu. Kad greičiau subręstų sėklos, tręšiama tik kalio ir fosforo trąšų mišiniu. Tačiau, norint paskatinti antrinį pentinių augimą, tręšiama ir azoto trąšomis. Jų šaknys yra arti dirvos paviršiaus, todėl negalima giliai purenti žemės. Pažeidus smulkias, paviršutines šaknis, blogiau vystosi žiediniai pumpurai.
Stambiažiedis pentinius sudaro kompaktiškus kerelius, tačiau didžiojo ir hibridinių pentinių stiebus būtina normuoti. Anksti pavasarį iš vidurinės kero dalies reikia pašalinti silpnesnius ūglius. Kerą palikti su 3—5 stiebais. Praretinti kerai sudaro didelius žiedynus ir ilgiau žydi. Aukštaūgius pentinius reikia pririšti prie atramų. Žemaūgiai (pvz., stambiažiedis arba hibridinio pentiniaus kai kurios žemos veislės) į nuolatinę vietą sodinami 30—40 cm atstumu, o aukštaūgiai — 50—60 cm.
Pentiniams peržydėjus, lapai pradeda gelsti ir augalai pasidaro nedekoratyvūs. Iš pradžių pašalinamas tik peržydėjęs žiedynas, o lapams parudavus ir pasirodžius naujiems ūgliams, pašalinamas visas senas stiebas. Geriau piauti stiebą prie pat pagrindo, nes į likusį tuščiavidurį stiebą gali prisirinkti vandens, kuris pūdo šaknies kaklelį. Maždaug po 30—45 dienų kerelis išsprogsta ir susidaro nauji žiedynai. Pirmamečiai, išauginti iš sėklų, antrą kartą nežydi.
Pentiniai dauginami sėklomis, kerelių dalijimu ir auginiais. Paprasčiausias ir greičiausias dauginimas yra sėklomis. Nežiūrint to, kad, dauginant sėklomis, veislių savybės (išskyrus Pacific-Hybrids liniją) tik dalinai perduodamos sėjinukams, šis būdas plačiai taikomas. Iš daugumos sėjinukų visada galima atrinkti tipingus veislei augalus. Pirmaisiais žydėjimo metais reikia pažymėti kerelius, žydinčius skirtingomis spalvomis, kad, sodinant į nuolatinę vietą, būtų galima sudaryti vienodų spalvų grupes. Pastebėta, kad ir iš augančių jaunų kerelių lapų spalvos galima numatyti būsimo žiedo spalvą. Hibridiniai pentiniai, kurie jaunoje augimo stadijoje turi rusvų bei rausvų atspalvių lapus, žydi tamsiomis spalvomis, o turintieji žalius lapus — šviesiomis spalvomis.
Pentinių sėklos paprastoje kambario temperatūroje greit nustoja daigumo. Žymiai ilgiau jos išlaiko daigumą žemesnėje kaip 0° temperatūroje. Sėklas reikia laikyti popieriniuose maišeliuose arba dar geriau hermetiškai uždarytuose buteliuose. Ką tik surinktas sėklas sėti netikslinga, nes tuo metu (rugpiūčio mėn.) būna dar šilta ir jos blogai dygsta. Kartais praktikuojama sėti vėlai rudenį, prieš šalčius, arba net ant sušalusios žemės. Inspektuose arba gerai išlygintose lysvėse iš anksto padaromos vagutės, j kurias, žemei sušąlus, beriamos sėklos. Vagelės užpilamos patalpoje laikoma nesušalusia žeme. Galima žiemos metu sėti į dėžutes, kurios laikomos lauke po sniegu iki pavasario. Žemei atšilus ir išsikalus 2—3 lapeliams, pikuojama į daigynines lysves 20—25 cm atstumu. Kai kurie praktikai tvirtina, kad geriausia pentinių sėklas sėti anksti pavasarį — kovo mėn. Žemoje temperatūroje laikytos sėklos dėžutėse gerai sudygsta. Prasikalę daigai pikuojami į kitas dėžutes. Gegužės mėn. sėjinukai persodinami Į daigynines lysves ir tų pačių metų rudenį pradeda žydėti. Į nuolatinę vietą sodinami sekančiais metais.
Sėjant sėklas į dėžutes, ruošiamas žemės mišinys iš 1 dalies lapinės, 1 dalies velėninės žemės ir 0,5 dalies smėlio. Sėklos sėjamos per sietelį, nes vienodžiau išsibarsto. Jos užberiamos maždaug 3 mm storio žemės sluoksniu. Prieš laistymą dėžutes rekomenduojama uždengti laikraštiniu popieriumi arba reta medžiaga, kad vanduo pamažu susigertų į žemę ir neišplautų sėklų. Be to, pritamsinimas teigiamai veikia sėklų dygimą. Popierius nuimamas tik prasikalus daigams.
Kerelių dalijimu pentiniai dauginami rudenį arba anksti pavasarį, vos prasikalus daigams. Suvėlinus pavasarinį persodinimą, daigai aplūžinėja, kereliai suvargsta ir normaliai vystosi tik antraisiais metais. Tinkamai prižiūrimi vienoje vietoje gali augti 6—8 metus ir ilgiau. Seni kerai dauginimui nelabai tinka. Geriausia dalyti 3—4 metų kerus. Jie skirstomi rankomis arba aštriu peiliu į keletą dalių, paliekant kiekvienoje dalyje po 2—3 ūglius.
Dauginimas žaliais auginiais rečiau praktikuojamas, nes jie palyginti blogai įsišaknija, dažnai supūva. Ūgliai piaunami anksti pavasarį, išaugus stiebams iki 5—6 cm. Aštriu peiliu daigelis piaunamas prie pat pagrindo. Nuo aukštesnių stiebų piaunama tik pati stiebo viršūnėlė. Žali auginiai sodinami dėžutėse arba inspektuose į dauginimui skirtą substratą. Inspektų langų stiklus iš pradžių reikia pridengti skydeliais arba nudažyti kalkėmis. Nereikia daug laistyti, tik tiek, kad neišdžiūtų žemė. Galima naudoti heteroauksiną, vitaminą B ir kitus preparatus, skatinančius šaknų susidarymą.
Pentiniai auginami parkuose, skveruose, bulvaruose prie medžių ar krūmų, labiau apsaugotoje nuo vėjų vietoje. Tinka sodinti prie namų darželiuose. Gerai atrodo atskiros jų grupės. Galima auginti ir su kitomis daugiametėmis gėlėmis (viendienėmis, lelijomis ir kt.). Žiedai tinka puokštėms.
Šių augalų žiedai gali būti įvairių spalvų, bet dažniausiai įvairių atspalvių mėlyni ir violetiniai, rausvi ir balti. Akutės spalva paprastai skiriasi nuo vainiklapių. Balta stambi akutė ypač tinka prie tamsiai mėlynų arba violetinių vainiklapių, juoda dera su baltais, lelijiniais ir rausvais žiedais.
Dauguma pentinių neturi vienos pagrindinės šaknies, tik daug kuokštinių, taip pat pridėtinių. Jie auga visą vasarą ir gausiai žydi vasaros pradžioje ir rudenį. Senų augalų vidurys išretėja, šoniniai ūgliai pradeda augti kaip atskiri augalai. Pentinių šaknys “juda” – gali įsisprausti gilyn į žemę per 5-7 cm arba iškilti į paviršių. Į žemę įlindę stiebai išleidžia daug pridėtinių šaknų, keras sustiprėja ir ima augti dar vešliau.
Kultūriniai pentiniai (įvairių rūšių pentinių sodinės formos, hibridai ir pan.) prisitaikę augti vidutinio klimato juostoje. Jie geriausiai jaučiasi vėsią (iki 25°C) ir drėgną vasarą. Ši puiki gėlė lyg specialiai pritaikyta Lietuvai. Deja, pentiniai nepakenčia nuolatinių atlydžių žiemą, bet išgyvena juos. Jie visai nebijo šalčio, po sniegu gali ištverti net -50°C! Vienoje vietoje nepersodinti auga 7-8 metai.
Lietuvoje, nelygu oras, pentiniai pražysta birželio viduryje arba pabaigoje ir savo žiedais džiugina visą liepą (kartais iki liepos vidurio). Labai vėlyvi pentiniai pražysta liepos pabaigoje.Vienas augalas žydi apie 20-30 dienų.
Sėjinukai pražysta tais pačiais metais, kai po sėjos praeina maždaug 4 mėn. Sėklas nokinantys pentiniai nustoja augti, todėl peržydėjusius žiedus geriau išpjauti. Nupjovus žiedynus, sukraunami nauji ir rudenį augalai dažnai pražysta dar kartą. Tai susilpnina augalą, nespėja susiformuoti augimo pumpurai, todėl kitais metais pentiniai žydi prasčiau. Rudeninius žiedynus patariama išlaužti prie pat šaknies kaklelio, kai tik jie pasirodo.
Rudenį pentiniai sodinami anksti, rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje, kad spėtų prigyti ir įsišaknyti. Aukšti hibridinai pentiniai sodinami kas 50-60 cm, jiems tinka šviesi vieta, kurią vidurdienį nuo kaitriausios saulės užstoja medžių šešėlis, tvora ar siena. Pentiniams saulė patinka, bet vidurdienio saulė išblukina jų žiedus, jie greičiau peržydi.
Augalui patariama iškasti 50 cm gylio ir 40 cm pločio duobę, iškastą žemę sumaišyti su kompostu ir durpėmis, pridėti kalio ir fosforo trąšų. Šaknies kaklelis turi būti lygiai su žemės paviršiumi. Pasodinti augalai palaistomi, jeigu sausa, dar kartą paliejama po 2-3 dienų.
Pavasarį, kai ūgliai užauga 10-15 cm, pentiniai patręšiami kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis arba skiestu raugintu karvių mėšlu (kibiras mėšlo/10 kibirų vandens, vienas kibiras 5 suaugusiems kerams). Kai užauga žiedynai, papildomai tręšiama kalio trąšomis.
Pentiniams labai patinka mulčas (durpės, kompostas). Jis paskleidžiamas 2-3 cm sluoksniu aplink kerą.
Stiprus keras užaugina labai daug ūglių ir sutankėja. Kai ūgliai pasiekia 20-30 cm aukštį, juos galima išretinti. Pirmiausiai prie pat žemės išlaužiami silniausi vidiniai ūgeliai. Jeigu nepagailėsite ir paliksite vos 3-5 ūglius, žiedynai bus ypač ilgi, o žiedai labai stambūs. Be to, išretintus ūglius galima įšaknydinti.
Kai pentiniai užauga 40-50 cm, pastatomos atramos. Vienam augalui reikia 3-5 iki 180 cm aukščio rykštelių. Geriausia, kai pririšami visi stiebai, nes aukšti žiedynai nuo vėjo lengvai išlūžta. Galima stiebus apjuosti vielute ir priveržti ją prie bendro kuolo. Atramos beveik nesimatys, o stiebai nesvirs.
Silpniausia pentinių vieta ten, kur stiebai prisitvirtina prie šaknies kaklelio – jie lengvai nulūžta, todėl pririšami dviejose vietose – 40-50 cm ir 100-120 cm aukštyje. Jeigu žiedynai labai ilgi ir stambūs, pririškite stiebus trijose vietose – 40, 80 ir 120 cm aukštyje.
Per ilgai trunkančias sausras laistoma kartą per savaitę, kerui reikia 2-3 kibirų vandens. Dažnas negausus laistymas labiau kenkia nei gelbsti. Pradžiūvusi dirva supurenama. Daugiau vandens pentiniams reikia, kai formuojasi žiedynai. Kartais dėl karščio ant stiebo nesusiformuoja žiedai arba jie auga salelėmis. Žiedynai deformuojasi ir tuomet, kai trūksta kalio bei fosforo trąšų.
Rudenį, kai nudžiūva lapai, pentinių stiebai nupjaunami 25-30 cm aukščiu. Jeigu žiemą labai šalta ir visai nėra sniego, jaunus pentinius galima pridengti šiaudais, šienu arba eglišakėmis.
Pentiniai tinka įvairiems gėlynams, jie papuošia kiekvieną kompoziciją. Jie dera su lelijomis, jurginais ir rožėmis baltais, geltonais ar rausvais žiedais. Gražiai atrodo šalia žemaūgių klevų, raugerškių ir jazminų. Šviesiai melsvi pentiniai dera spygliuočių šone, o baltažiedžiai – lapuočių. Mėlyni pentiniai dera su baltais ir rausvais sinavadais, snapučiais, prieš juos sodinamos chrizantemos ir ramunės.
Užsienyje labai populiarūs puošnūs Naujosios Zelandijos selekcijos pentiniai įvairių spalvų ir atspalvių tankiais ir ilgais žiedynais, tačiau pas mus jų turi vos vienas kitas augintojas. Pentiniai labai lengvai kryžminasi tarpusavyje ir pasisėja, todėl reti ir vertingi kultivarai dauginami vegetatyviai, kero dalimis arba auginiais. Sėjinukai dažniausiai neatitinka veislės standarto.
