Gėlė sibirinė scylė
Lelijinių šeimos, 20-40 cm aukščio gėlė, kilusi iš Europos, Azijos. Tai svogūninė gėlė. Stiebai statūs, žoliniai. Lapai nedideli, tamsiai žali, liežuviski. Žiedai primena varpelius arba žvaigždutes, mėlyni, kartais rausvai arba tamsiai violetiniai, nedideli, susitelkę į kekės pavidalo žiedyną arba-pavieniai. Žydi balandžio – gegužės mėn. Po žydėjimo visas augalas nunyksta. Scylės tinka grupėms sudaryti gazonuose auginti, daugiamečių gėlių lysvėse ir alpinariumuose. Gerai auga saulėtoje ir pusiau užpavėsintoje vietoje. Dirvai nereiklios, tačiau ji turi būti nešlapia ir pakankamai trasi. Dauginama svogūnėliais, kurie išskirstomi iškasus kerą. Sodinami rugpjūčio – rugsėjo mėn. arba anksti pavasarį 5-10 cm atstumu. Nepersodintos scylės gali augti 5-6 metus. Galima dauginti ir sėklomis. Nutirpus sniegui, pradėjus žydėti snieguolėms, darželiuose skleidžiasi mėlynos žvaigždelės — sibirinės scylės. Tai dažna gėlė. Anksčiau buvo vadinama gretene, skletočiu. Sibirinės scylės mėlynžiedės, tačiau šioje gentyje yra rūšių ir veislių baltais, žydrais, rožiniais, purpuriniais ir alyviniais žiedais. Pritaikymas. Didesnėmis grupėmis sodinamos gazonuose (žolė pirmą kartą pjaunama, pradėjus džiūti lapams), prie krūmų, netoli takelių. Grupelėmis svogūnus galima sodinti tiesiog į velėną. Tam tikslui ypač tinką dvilapė, sibirinė, Tubergeno scylės. Specialiais kastuvėliais padaromos 5 cm gylio duobutės arba išpjaunamas 5 cm storio velėnos gabalas, išdėstomi svogūnai ir velėna vėl uždedama. Galima sodinti bordiūruose, grupuojant su snieguolėmis, krokais, anksti žydinčiomis raktažolių rūšimis. Tubergeno ir dvilapės scylės gerai auga alpinariumuose. Sibirinę scylę galima sodinti palangių dėželėse (žiemą reikia gerai pridengti). Daugumos rūšių žiedai ilgai laikosi pamerkti. Šias gėles nesunku pražydinti žiemą. Botaninė-morfologinė apžvalga. Scylė — lelijinių (Liliaceae) šeimos daugiametė gėlė. Gentyje apie 80 rūšių, savaime augančių Vidurio ir Pietų Europoje, šiaurės ir Pietų Afrikoje, Mažojoje ir Vidurinėje Azijoje, Tolimuosiuose Rytuose (Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje), Pietų Amerikoje (Peru ir Čilėje). Genties sudėtis įvairiu laiku smarkiai kito, nes atskilo Urginea, Endymioti gentys, o atskiros rūšys buvo priskirtos Barsardia ir Hyacinthus gentims. Dauguma rūšių labai atsparios šalčiams, bet tropinės rūšys, pavyzdžiui, S. peruviana, S. paucifolia, S. adlani, S. cooperi, S. nataliensis, S. tricolor, S. violacea, S. zebrina lepios ir pas mus gali augti tik šiltnamiuose. Dauguma rūšių žydi pavasarį, tačiau yra žydinčių vasarą ir rudenį: S. hyacinthoides, S. Uliohyacinthus, S. monopyhlla, S. odorata, S. peruvina, S. pratensis, S. scilloides, rūšių S. hyacinthoides, S. Iiliohyacinthus, S. italica, S. odorata, S. pratensis žiedai kvapūs. Scylių šaknys kuokštinės, vienmetės. Svogūnai daugiamečiai, tunikiniai, kiaušiniški ar rutuliškiapie 2,5 cm skersmens. Išauga gana daug vaikučių. Lapai pamatiniai, linijiški, lancetiški ar diržiški, įvairaus atspalvio žali, dažnai žvilgantys. Juos gaubia lapamakštė. Stiebas belapis, apvalus arba šiek tiek suplotas. Žiedai kekėse, dažniausiai retose ir vienpusėse. Kai kurių rūšių, pavyzdžiui, S. bifotia, S. mischischenkoana, S. monanthos, S. puschkinioides, S. roscnii, S. sibirica, kekės purios, negausiažiedės (2—10 žiedų). Kitų rūšių, kaip S. pratensis, S. scilloides, žiedai (po 20—40) cilindriškose šalmo pavidalo kekėse. Žiedkočiai dažniausiai trumpi, apatiniai visuomet ilgesni už viršutinius. Pažiedlapiai neryškūs. Apyžiedis varpiškas arba žvaigždiškas, iš 6 žiedlapių, laisvų ar prie pamato suaugusių. Kuokeliai 6, trumpesni už žiedlapius, prisitvirtinę prie jų pamato. Dulkinės svyrančios. Vaisius — trilizdė dėžutė, bukai tribriaunė. Lizde dažniausiai 1 sėkla, kartais daugiau. Sėklos rutuliškos, pailgai rutuliškos. Svarbesnės rūšys Rudeninė scylė savaime auga Pietų Europoje (nuo Viduržemio jūros baseino iki Krymo ir Užkaukazės), Mažojoje Azijoje ir Siaurės Afrikoje. Dažna sausose pievose, akmeninguose šlaituose. Svogūnai nedideli (0,7—1 cm skersmens), kiaušiniški. Lapai 5—6, kartais 10, siauri (0,3—0,4 cm pločio), pradeda augti po žydėjimo. Iš svogūno išauga 5—6 stiebai. Žiedynas kekės pavidalo, iš pradžių skydiškas, vėliau cilindriškas, jame 6—20, kartais net 40 nedidelių dulsvos alyvinės spalvos žiedų (žiedlapiai 0,4—0,6 cm ilgio). Žydėti pradeda vasaros pabaigoje ir žydi ilgai. Rūšis vidutinio dekoratyvumo. Lietuvoje nelabai išplitusi. Dvilapė scylė savaime auga Vakarų Europoje, dalies pietų, Kaukazo ir Artimųjų Rytų miškuose, dažniausiai miško pievelėse ir tarp krūmų, kalnuose iki viršutinės miško ribos. Rašytiniai duomenys apie šios rūšies kultivavimą siekia 1586 m. Daug kur sulaukėjusi. Svogūnai kiaušiniški, vidutinio dydžio (1,3—2,2 cm skersmens). Lapai 2, kartais 4, 10—20 cm ilgio, 1,5— 2,0 cm pločio, apatine dalimi apgaubia žiedstiebj. Iš vieno svogūno išauga 1—4 stiebai iki 10—20 cm aukščio. Žiedynas — reta kekė iš 3—10, kartais 15 žydrų žiedų. Žydi balandžio viduryje, 12—15 dienų. Yra keletas varietetų ir sodo formų: var. alba — žiedai balti; var. praecox — viena iš gražiausių formų, gėlės labai aukštos, žiedyne 15 žiedų; var. rosea— žiedai šviesiai rožiniai, žvaigždiški; var. purpurea — žiedai violetiniai. Miščenko scylė. Savaime auga Pietų Kaukaze, Šiaurės ir Vakarų Irane, Afganistane. Ją 1928 m. Šiaurės Vakarų Irane aptiko Tubėrgeno firmos tarnautojas G. Egėris (Egger). Tai dekoratyvi, plačiai auginama rūšis. Svogūnai kiaušiniški, 1,5%2,5 cm skersmens. Lapai 2—4, 0,5—1,0 cm pločio. Iš svogūno išauga iki 3 stiebų 10—12 cm aukščio. Žiedyne 2—5 šviesiai žydri, beveik balti žiedai. Žiedlapis 1—1,5 cm ilgio. Išilgai žiedlapio viduriu eina tamsesne juosta. Pražysta kartu su snieguolėmis ir žydi 2—4 savaitės. Pievinė scylė. Savaime auga Balkanų pievose. Žydi birželio mėnesį. Svogūnai maži, apvalūs. Lapai 3—6, (1 cm pločio) ir ilgi (20—30 cm). Ši scylė aukštaūgė, stiebai kartais užauga iki 30 cm. Žiedynas — tanki, kūgiška, 6—13 cm ilgio kekė, joje net 40 dulsvai žydrų, 0,8— 1,0 cm skersmens kvapių žiedų. Rūšis gana graži, perspektyvi. Puškininė scylė. Auga Tian Šanio ir Pietų Pamyro ir Altajaus kalnų (850—3200 m aukščiau juros lygio) akmeninguose šlaituose. Žydi balandžio mėnesį. Svogūnai roputės pavidalo ar kiaušiniški, iki 1,5 cm skersmens. Lapai 2—5, linijiški, į galus siaurėjantys. Stiebai 1—3, iki 10—15 cm aukščio. Purioje kekėje 2—-5 balti, kartais dangiški žiedai. Apatiniai žiedkočiai trumpesni už žiedus. Rozeno scylė. Gentis pavadinta diplomato G. Rozeno garbei. Savaime auga subalpinėse Balkanų pievose, Vakąrų Užkaukazėje, Mažojoje Azijoje. Tai viena iš gražiausių scylių. Žydi pavasario pabaigoje, 12—15 dienų. Svogūnai stambūs, iki 2,5 cm skersmens. Lapai 2—3, jų plotis 0,3—0,8 cm. Stiebai 1—3, iki 10—30 cm aukščio. Stiebas su 1, rečiau su 2 stambiais, šviesiai žydrais, prie pamato beveik baltais žiedais. Žiedlapiai iki 3,2 cm ilgio, iki 0,6 cm plęčio, per vidurj eina tamsesnis ruožas. Sibirinė scylė. Labai seniai kultivuojama scylių rūšis, daug kur sulaukėjusi. Savaime auga Vidurio ir Pietų Europoje, Kryme, Kaukaze, Mažojoje Azijoje. Rūšies pavadinimas yra tradicinis, bet Sibire niekur neauga. Tai viena iš ankstyviausių rūšių. Žydi pavasario pradžioje. Lietuvoje labai paplitusi. Svogūnai plačiai kiaušiniški. Lapai platūs linijiški, tamsiai žali, žvilgantys. Iš 1 svogūno išauga 1—3 stiebai. Žiedyne 1—3 nusvirę, iš pradžių varpelio formos, vėliau žvaigždiški, žydrai mėlyni žiedai. Žiedui skleidžiantis, neilgi žiedkočiai nulinksta. Auginimas ir dauginimas Kaip ir dauguma smulkių svogūninių gėlių, geriausiai auga lengvose arba vidutinio sunkumo puveningose, gerai nudrenuotose dirvose, saulėtoje vietoje arba pusiau pavėsyje. Neauga užpelkėjusioje arba labai drėgnoje ir rūgščioje dirvoje. Rūgščioje dirvoje gali augti tik pievinė scylė. Scylėms netinka ir labai kalkingos dirvos. Scyles geriausia persodinti rugpjūčio—rugsėjo mėnesiais. Sodinant vėliau, sekančiais metais gėlės blogai žydi. Galima persodinti ir vegetacijos metu, ypač pabaigą, bet geriausia, kai lapai nudžiūva. Seni kerai persodinami po 4—5 metų. Iškasus išskirstomi po vieną arba po kelis didesnius svogūnus ir vėl sodinama. Vaikučiai sodinami atskirai lysvelėse ar nuošalesnėje darželio vietoje. Daromi 5 cm gylio grioveliai, ant dugno užpilama smėlio ir sodinama kas 2—3 cm. Pradeda žydėti po 2 metų. Scyles galima dauginti ir sėklomis — šios gėlės pražysta po 3—5 metų. Kai tik subręsta, sėklos sėjamos dėželėse į tokį žemių mišinį: 2 dalys molio arba velėninės žemės, geriausia iškaitintos, 1 dalis durpių arba lapinės žemės, 1 dalis rupoko smėlio. Į kubinį metrą žemės mišinio pridedama 1 kg superfosfato ir 0,5 kg kreidos. Sėjama negiliai. Sėklos vienodžiau sudygsta, kai dėželės laikomos šiltnamyje arba inspekte, nes ten drėgniau ir pastovesnė temperatūra. Dėželes galima pridengti maišiniu audeklu arba kitokia vandeniui imlia medžiaga ir ją vis palaistyti. Gėlėms sudygus, dėželės perkeliamos į pavėsį. Pirmą kartą persodinama po 2 metų, kai svogūnai jau paauga ir jų skersmuo iki 1 cm. Žydėti pradeda dar po metų ar dvejų. Tada augalai kasami ir sodinami į nuolatinę vietą. Žydi tie augalai, kurių svogūnėliai ne mažiau kaip 1,5—2,0 cm skersmens. Scylės nuo ligų ir kenkėjų, palyginus su kitomis svogūninėmis gėlėmis, ne taip nukenčia. Joms gali pakenkti tulpių sklerozinis puvinys (Sclerotium tuliparum), pilkasis pelėsis (Botrytis spp.), kardelių pelėjūninis puvinys (Penicillium gladioli). Kartais scylėse parazituoja žemuoginiai nematodai ir svogūninės muses.