Gėlė Kiaulpienė

Lietuvoje savaime augantys prieskoniniai augalai nėra labai populiarūs, o kartais ir visai užmirštami, nors dauguma jų seniau buvo vartojami ir kaip prieskonis, ir kaip vaistas. Ypač naudingi yra anksti pavasarį atželiantys augalai.

Geltonos pievų gėlės - pienėsVienas iš jų — paprastoji kiaulpienė (Taraxacum officinale F.H.Wigg.). Šį daugiametį, 5-20 cm aukščio augalą ryškiai geltonais žiedais žino ir mažas, ir senas. Kartais kiaulpienė klaidingai pavadinama piene, tačiau visi sutaria, kad tai viena “pikčiausių” piktžolių. Ji auga visur — dykvietėse, pakelėse, pievose, kiemuose, parkuose, dirbamose žemėse, kur tik yra bent žiupsnelis žemės. Žydi nuo pavasario iki pirmųjų šalčių, o sėklos su “parašutėliais”, todėl vėjas jas nuneša net keletą kilometrų.

Tačiau ne visiems kiaulpienės yra “blogietės”. Gausiu jų žydėjimu džiaugiasi bitučių bičiuliai, nes iš kiaulpienių bitės prirenka daug žiedadulkių. Keistai lietuviui atrodo kai kuriose Vakarų Europos šalių lysvėse arba šiltnamiuose auginamos ir parduotuvių lentynose gražiai įpakuotos kiaulpienės.

Pienės pūkaiKai kurie žmonės iš  jaunučių kiaulpienių lapų gamina salotas. Ir ne be reikalo — juose daug vitaminų C ir E, karotino, geležies, kalcio, fosforo, magnio druskų. Kartais valgomos ir skrudintos jaunų lapų skrotelės, o pumpurai marinuojami su česnaku ir vartojami salotoms, mišrainėms, pirmiesiems patiekalams, paukštienai pagardinti. Jauni, ką tik išsiskleidę žiedynai dedami į salotas, sriubas. Iš skrudintų kiaulpienių šaknų, kurios kasamos anksti pavasarį arba rudenį, galima pasigaminti kavos pakaitalą. Pienių vynas – ne tik iš dainos žodžiai. Skanus ir kiaulpienių medus.