Geltonai žydintis krūmas forsitija

Venas dažniausiai sutinkamų geltonai žydintis krūmas – Forsitija (Forsythia) alyvmedinių (Oleaceae) šeimos augalų genties atstovas. Sena legenda byloja, kad kadaise viename Kinijos kaime gyveno šviesiaplaukė mergaitė. Jos auksinių garbanų pasižiūrėti plūdo žmonės iš tolimiausių gyvenviečių, kol garsas apie neregėtą gražuolę pasiekė imperatorių. Valdovo kariai prievarta atgabeno mergaitę į rūmus, bet maištinga kalnietė negalėjo susitaikyti su lepinamos vergės dalia. Vieną audringą naktį žiemos pabaigoje ji pabėgo ir pasuko link gimtųjų kalnų. Vis arčiau girdėjosi imperatoriaus žirgų kanopų dundesys, vis greičiau per prieškalnių brūzgynus skriejo mažoji gražuolė. Ji nė nejautė, kad jos auksinių plaukų sruogos, draskomos tankių šakų, pasilieka ant krūmų, rodydamos kelią imperatoriaus pasiuntiniams. Kai sustojo bėglės širdis, neišlaikiusi tokio pašėlusio lėkimo, jos auksinės garbanos ant plikų šakelių virto skaisčiais žiedais, o valdovo sargybiniai grįžo į rūmus nieko nepešę… Kinijos kalnuose ir šiandien auga krūmai, kurių belapės šakos ankstyvą pavasarį pasipuošia gausybe geltonų žiedų. Mergaitės vardas jau pamirštas, o tuos krūmus šiandien vadina forsitijomis.

Krūmas forsitija (forzitija) Geltoni žiedai)Nors visai nepanašios į uosius, alyvas bei ligustrus, forsitijos (Forsythia Vahl) priklauso tai pačiai alyvmedinių augalų šeimai (Oleaceae Hoffsgg. et Link). Gentis pavadinta žymaus XVIII a. Anglijos botaniko Viljamo Forsyto (William Forsyth) garbei. Lietuviškuose šaltiniuse pavadinimas dar kai įvardijamas kaip Forzitija. Kelios rūšys paplitusios Rytų Azijoje, viena – Pietryčių Europoje. XIX-XX amžių sandūroje forsitijos pradėtos auginti Europos bei Amerikos dekoratyviniuose želdynuose. Tai vidutinio aukščio ir pločio (1.5-3 m) nelabai tankūs krūmai stačiomis pagrindinėmis ir svyrančiomis antros eilės šakomis, neišvaizdžiais vaisiais ir sodriai žaliais priešiniais kiaušiniškos formos lapais, kurie net rudenį dažniausiai nekeičia spalvos. Panašūs ir jų žiedai, kurie yra didžiausia forsitijų vertybė – geltoni 2-3 cm skersmens varpeliai. Jų atspalvis, nelygu rūšis ir kultivaras, gali skirtis nuo blyškiai ar žalsvai geltonų iki gintaro rusvumo. Šie “varpeliai” geltonuoja keletą savaičių, kol sužaliuoja lapai, o žydėjimo estafetę perima alyvos.

Forsitijos žiedaiPirmosios paprastai pražysta Lietuvoje retokai auginamos Džiraldo forsitijos (Forsythia giraldiana Lingelsh), pavadintos jas iš Kinijos į Europą atgabenusio italų misionieriaus vardu. Tai palyginti aukšti (apie 3 m) krūmai, kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje pasipuošiantys blyškiai geltonais žiedais. Netrukus gintaro spalvos varpeliais apkimba iš Korėjos kilusios nedidukės (iki 1.5 m) kiaušiniškosios forsitijos (Forsythia ovata Nakai). Balandį šviesiai geltonais žiedais džiugina europinės (Forsythia europaea Deg. et Bald.), auksiniais – lenktašakės (Forsythia suspensa Vahl) ir tarpinės (Forsythia x intermedia Zab.) forsitijos. Lenktašakėms būdingi ne tik sveiki, bet ir triskiaučiai lapai, ypač ant stiprių jaunų ūglių, bei plonos, ilgos, lanku nusvirusios šakos, neretai išsidriekusios ant žemės ar sumanių sodininkų pritvirtintos prie tvoros arba sienos. Vėliausiai žydi žaliosios forsitijos (Forsythia viridissima Lindl.) – aukštoki krūmai stačiomis šakomis ir žalsvai geltonais žiedais. Sukurta kelios dešimtys skirtingo aukščio, krūmo formos, žiedų dydžio, atspalvio ir žydėjimo laiko hibridų bei kultivarų forsitijų. Forsythia ‘Beatrix Farrand’ – tankus stačiašakis vidutinio aukščio krūmas dideliais sodriai geltonais žiedais; Forsythia x intermedia ‘Lynwood’ – stačiašakis, labai sparčiai augantis krūmas ryškiais, šviesiai geltonais žiedais; Forsythia x intermedia ‘Mertensiana’ – žemaūgis (iki 0,7 m), kiek besidriekiančiomis šakomis, beveik niekad nežydintis krūmas; Forsythia x intermedia ‘Spectabilis’ – žydi labai gausiai aukso geltonumo žiedais.

Forsitija (krūmo sodinukai)Forsitijos – augalai “be kaprizų”, jų auginimo sąlygos (dirvožemio mechaninė sudėtis, derlingumas, drėgmė, rūgštingumas) paprastai nusakomos žodžiu “vidutinis”. Kad gausiai žydėtų, geriau sodinti saulėtoje vietoje, nors neblogai jaučiasi ir pusiau pavėsyje. Mažiausiai saulei reiklios lenktašakės forsitijos. Kol medžiai dar nesulapoję, saulėtų vietelių pakanka bet kuriame sode, išskyrus šiaurinę pastatų pusę. Užterštas miestų oras, ligos ir kenkėjai forsitijoms nekenkia, persodinimo jos nebijo. Per sausras reikėtų palaistyti. Šalčiui palyginti atsparios, tik labai šaltą žiemą gali apšalti žiediniai pumpurai ir nežydėti. Kartais prastai žydi, nes paukščiai nulesa žiedpumpurius (taip pasitaiko retai) arba dėl prasto genėjimo. Forsitijos linkusios augti netaisyklingai, bet juo stipriau formuojamos, tuo mažiau žydi.
Žiedinius pumpurus jos krauna ant praeitų metų ir senesnių šakų, todėl per daug atjauninti kerai beveik nežydi. Genėti reikėtų iškart po žydėjimo. Išpjaunama 1/4 – 1/3 seniausių stiebų, apšalę ar išdžiūvę metūgliai nukerpami iki sveikos dalies. Išgenėti krūmai patręšiami kompleksinėmis trąšomis, mulčiuojami durpėmis, biohumusu arba susmulkinta žieve.

Geltonai žydintis krūmasDažniausiai forsitijos dauginamos pusiau sumedėjusiais (vasarą) ir sumedėjusiais (pavasarį ir rudenį) auginiais. Ilgi (apie 30-40 cm) sumedėję auginiai įstatomi į griovelius su durpių-smėlio mišiniu ir užberiami žeme, kad kyšotų tik 5-10 cm ilgio viršūnėlės. Po šaltos žiemos įsišaknija prastai.
Forsitijos auga greitai, dvejų metų sodinukai pasiekia 0.6-1 m aukštį ir pradeda žydėti. Tokio amžiaus augalai ir sodinami į nuolatinę vietą. Gražiausiai atrodo pasodinti grupėmis, tinka paslėpti neišvaizdžias tvoras ar neaukštas sienas. Galima sodinti laisvai augančias gyvatvores, tik reikėtų nepamiršti, kad krūmo plotis dažnai viršija aukštį. Įspūdingai atrodo vandens telkinio – upelio, tvenkinio ar didesnio baseino – pakrantėje žydinčios forsitijos. Žemaūgiai kultivarai puikiai dera alpinariumuose, o vidutinio aukščio ir gausiai žydintys tinka auginti pavieniui pievelėje.
Forsitijos labai tinka pražydinti žiemą. Gruodžio mėnesį (būtinai po pirmųjų šalčių) nukirptos ir šiltai bei šviesiai pamerktos šakelės pražysta po 2-3 savaičių, vasario mėnesį – po savaitės. Žydi vieną ar dvi savaitės (vėsioje vietoje – ilgiau).