lizichitonai

Lizichitonas – vienas iš gražiausių ir įspūdingiausių drėgnų vietų augalų. Didelės geltonos arba baltos burės iš toli šviečia virš juodos žemės. Vėliau užauga tamsiai žali, dideli, dažnai banguoti ar klostuoti lapai ir puošia augalą iki rudens. Kartais lapai auga kartu su žiedais, bet nesparčiai, kad jų nepaslėptų.

Lysichiton genties pavadinimas kilęs iš graikų kalbos ir reiškia “krintantį apsiaustą”, nes peržydėjęs pažiedlapis sudžiūva ir nukrinta. Genčiai priklauso amerikiniai ir kamčiatkiniai lizichitonai. Šie augalai panašūs į didžiules kalijas ar žinginius, o jų pažiedlapiai plevena vėjyje lyg burės.

Amerikinis lizichitonasAmerikinis lizichitonas (Lysichiton americanum) kilęs iš Šiaurės Amerikos rytų. Tai stambus daugiametis augalas šliaužiančiu šakniastiebiu. Savo gimtinėje auga lapuočių miškuose, pelkėtose vietovėse, bet beveik visuomet pusiau pavėsyje. Pavasarį drėgnos pamiškės nusidažo geltonai — kaip pas mus nuo purienų ar plukių. Lapai skrotelėse, iki 80-100 cm ilgio ir 30 cm pločio, smailėjančia viršūnėle. Žiedkotis apie 30 cm aukščio, pažiedlapis ryškiai geltonas, 20-25 cm ilgio ir 4-6 cm (kartais 8-10 cm) pločio, peržydėjęs sudžiūva ir nukrenta. Burbuolė žalia, 15 cm ilgio ir apie 2 cm storio. Nelygu oras, žydi balandžio – gegužės mėn. Vaisius – žalia uoga.

Kamčiatkinis lizichitonasKamčiatkinis lizichitonas (Lysichiton camtschatcense) savaime auga Sachalino, Kamčatkos ir Kurilų salų pelkėse ir drėgnose pievose. Smulkesnis už amerikinį, mažesni ir pažiedlapiai. Žydi gegužės – birželio mėn., apie mėnesį.
Paprastai lizichitonai sodinami tvenkinių arba dirbtinių pelkučių pakrantėse, drėgnose pievose, pamiškėse ir išgyvena net ilgai užlieti vandeniu. Svarbiausia – derlinga, puri ir rūgštoka žemė. Šarminėje žemėje suserga chloroze (lapai gelsta, sukasi).

Lizichitonai nepakenčia persodinimo, todėl nepirkite sodinukų atviromis šaknimis, nes jie retai prigyja. Šie augalai labai giliai šaknijasi, šaknys storokos, baltos, lengvai lūžta. Net vazonėliuose užauginti augalai po persodinimo 1-2 metus prastokai auga, “tupi”, kol įsišaknija ir įsikuria naujoje vietoje. Pražysta dažniausiai trečiaisiais metais. Kartais, jeigu augalui jūsų išrinktoje vietoje nepatinka, jis visai nustoja augti — pavasarį iškiša vos 1-2 mažus silpnus lapukus.

Lizichitonams parinkite drėgną, gerai vėdinamą vietą, pusiau pavėsį, nes vasaros saulė gali nudeginti lapus, o sausros jie nepakenčia. Pasodinę mulčiuokite durpėmis. Kenkėjai lizichitonų nepuola, bent jau aš nepastebėjau. Didžiausia neganda – chlorozė. Šia liga dažniausiai serga labai kalkingoje žemėje pasodinti augalai. Tuomet reikia parūgštinti žemę, patręšti geležies sulfatu, tačiau efektas negreitas, kiekį sunku pataikyti, o klaidos lizichitonus pražudo. Todėl geriausia iš anksto tinkamai paruošti sodinimo vietą – įterpti šiek tiek rūgščių durpių. Persistengti su rūgštinimu taip pat nevalia.

Jeigu žemė nenualinta, tręšti nereikia, nes mineralinėms trąšoms lizichitonai jautroki. Jie labiau mėgsta perpuvusią organiką. Jeigu sodinsite po lapuočiais medžiais, rudenį nenugrėbkite lapų. Pirmą žiemą jaunus augalus uždenkite sausais lapais, eglišakiais ar pan. Labai stiprios šalnos pavasarį gali nušaldyti žiedus ar pumpurus. Jeigu pumpurai jau ruošiasi skleistis, prieš šalną užklokite augalą agroplėvele.