Viržis

Šilinis viržis (lot. Calluna vulgaris) – viržio (lot. Calluna) genties vienintelė rūšis, priklausanti erikinių (lot. Ericaceae) šeimai. Auga visur, net nederlingiausiose dirvose. Tipišką viržį galima aptikti smėlinguose viržynuose, kur jie sudaro ištisus sąžalynus, bet jį galima rasti ir ant uolų, pelkių arba miško ežerų pakrantėse. Viržis – tai visada žaliuojantis, labai šakotas krūmokšnis, kurio aukštis yra 20-70 cm. Lapai žvynuoti, trikampiai, linijiški, išdėstyti 4 eilėmis. Žiedai maži, dažniausiai įvairių atspalvių violetiniai arba rečiau baltos spalvos. Šilinis viržis žydi rugpjūčio-spalio mėnesį, dažnai gana gausiai.

Vaisiai – dėžutės su mažomis sėklomis. Bitėms tai puikus medingas augalas. Viržių medus yra tamsios spalvos, tačiau gero skonio. Žydinčių ūglių šakelės tinka arbatai, kuri būna medaus skonio. Taip pat viržis gali būti naudojamas kaip džiovinta gėlė. Mokslinis viržio vardas Calluna yra kilęs iš graikų žodžio “kallyno” – švarinti, šluoti.

Viržių auginimas iš sėklų

Norint išauginti viržius iš sėklų, reikia kantrybės, nes šis procesas gana ilgas ir sunkus. Gali pradžiuginti tai, kad viržių sėklos pasižymi puikiu, net 90 proc. daigumu. Į indą reikia pripilti žemių mišinio ir jį sudrėkinti. Paviršiuje paskirstyti sėklas. Tuomet indas uždengiamas stiklu ir laukiama sodinukų. Sėklų sėjimui rekomenduojama naudoti substratą, sudarytą iš smėlio, spygliuočių žemės ir durpių, kurie imami santykiu 1:1:2. Pasėliai turi būti šiltoje vietoje (apie 20 °C), per pirmąsias 7 dienas sėkloms reikia padidinto drėgmės lygio. Pirmieji daigai pasirodo po 4 savaičių. Išsyk po daigų pasirodymo reikia pradėti jų grūdinimą. Tam reikėtų kuriam laikui atidengti indą. Po to, kai sodinukai pradeda stipriai augti, juos reikia pasodinti į atskirus vazonėlius.

Vasaros metu sodinukus reikia perkelti į lauką ir pastatyti pusšešėlyje. Juos reikia sistemingai laistyti. Kai lauke šalta, sodinukai perkeliami į vėsų kambarį (maždaug 10-12 °C). Pasodinti į nuolatinę vietą galima tik dviejų metų viržius. Reiktų pabrėžti, kad viržis, išaugintas iš sėklų, negali išsaugoti motininio augalo požymių. Tokiu būdu gali atsirasti visiškai nauja veislė.

Viržių sodinimas į atvirą gruntą

Patyrę sodininkai viržius rekomenduoja sodinti pavasario metu, o būtent, nuo balandžio antrosios pusės iki pirmųjų gegužės dienų. Tai galima padaryti ir rudenį – nuo rugsėjo pabaigos iki pirmųjų spalio dienų. Sodinimui geriau pasirinkti atvirus, gerai apšviestus sklypus, bet galima pasodinti šį augalą ir pusšešėlyje. Viržiui geriausiai tinka durpingas drėgnas arba sausas smėlio dirvožemis. Negalima sodinti augalo į kalkingą žemę. Nieko baisaus, jei žemėje bus mažai maistinių medžiagų, bet pH būtinai turi būti lygus 4.5-5.5. Viržis geriausiai augs dirvožemyje, sudarytame iš smėlio, durpių, medienos žievės komposto (spygliuotos žemės), kuriuos reikia imti santykiu 1:3:2. Vieta, kur auga viržiai, turi būti apsaugota nuo vėjo gūsių.
Priklausomai nuo veislės, 1 kvadratinio metro sklypo plote pasodinama nuo 6 iki 10 sodinukų. Augalas turi būti pasodintas į dirvą 25-35 centimetrų gylyje, o šaknies kaklelis turi būti viename lygyje su grunto paviršiumi. Jeigu gruntas yra molingas, sodinant reikia padaryti drenažo sluoksnį, sudarytą iš smėlio arba plytų nuolaužų. Jo aukštis turi būti nuo 5 iki 10 cm. Pasodinti viržiai gausiai laistomi: 5-6 l vandens kiekvienam krūmui. Apsodinto sklypo paviršių reikia apibarstyti mulčio sluoksniu (spygliuočių medienos drožlėmis arba durpėmis, nes juose yra būtinos mikorizės). Reiktų prisiminti, kad šis augalas labai prastai pakelia persodinimą, todėl reikia iš karto pasirinkti optimalią vietą jo sodinimui ir gerai jį prižiūrėti, kad nereikėtų persodinti.

Viržių priežiūra

Viržių šaknų sistema nėra ilga, todėl juos reikia reguliariai laistyti. Laistymui naudojamas parūgštintas vanduo. Reiktų atkreipti dėmesį, kad dirvos paviršius sklype turėtų nuolat būti šiek tiek sudrėkintas. Dėl to dirvos paviršius turi būti padengtas mulčio sluoksniu. Mulčias taip pat neleidžia dirvožemiui labai įkaisti karštomis dienomis. Viržiai laistomi kas 10–15 dienų. Palaisčius, dirvą reikia papurenti iki 10–15 cm gylio, išrauti visas piktžoles. Karštu metu šį augalą gali paveikti pernelyg sausas oras, todėl rekomenduojama kiekvieną vakarą sudrėkinti jį purkštuvu. Augalą reikia tręšti kiekvienais metais pavasarį (balandžio arba gegužės mėn.). Tręšiama mineralinėmis trąšomis (1 kvadratiniam metrui maždaug 20–30 gramų trąšų). Naudojant sausas trąšas reikia jas atsargiai išsklaidyti, kad jos nenukristų ant augalo lapų ir žiedų. Kitaip jų paviršiuje susidarys nudegimas. Kiekvieną pavasarį viržius būtina genėti. Tai padės formuoti gražią augalo išvaizdą ir paskatins jaunų ūglių augimą. Svarbu tai, kad intensyvų genėjimą galima atlikti tik praėjus 2 metams nuo viržių pasodinimo. Reikia stengtis išlaikyti vainiko formą. Pjovimo taisyklė: žiedyną kairiąja ranka reikia laikyti už viršutinės dalies, o dešine – reikia nupjauti 1/2 arba 2/3 žiedyno. Nupjaustytas dalis galima smulkiai supjaustyti ir pabarstyti ant mulčio viršaus.

Kenkėjai ir ligos

Šis augalas yra labai atsparus kenksmingiems vabzdžiams ir ligoms, tačiau kartais gali būti paveiktas virusinių ar grybelinių ligų. Dažnai viržiai suserga pilkuoju puviniu. Šios ligos vystymąsi gali sukelti blogas dirvožemio pralaidumas vandeniui arba dėl to, kad pavasarį sniego danga pernelyg greitai mažėja, dėl to skystis užsistovi šaknų sistemoje. Užkrėstame viržyje ant stiebų atsiranda apnašos, tada patys lapai ir ūgliai miršta. Kovai su liga naudojamas augalų gydymas fungicidais. Jei krūmas yra labai paveiktas, tada reikės gydymo vario sulfato (1%) tirpalu. Viržį reikia apipurkšti 3 kartus su 5-10 dienų pertraukomis.

Prevenciniais tikslais augalas pavasarį yra apdorojamas fungicidais. Krūmus taip pat būtina purkšti rudenį, kai ruošiamasi žiemai.
Jei viržis užkrėstas miltlige, jauni ūgliai pradeda vysti, o ant lapų atsiranda balkšvas, purus sluoksnis. Jei ant lapų atsiranda rudai raudonos dėmės, tai reiškia, kad viržiai yra užkrėsti rūdimis. Šios dvi ligos yra grybelinės, todėl su jomis kovojama fungicidinėmis medžiagomis.
Jei krūmą užklumpa virusinė liga, jo žiedai ar stiebai gali deformuotis, o žiedų ir lapų spalva pasidaro nelygi. Ši liga negali būti išgydyta, todėl pažeisti augalai turi būti iškasti ir sunaikinti. Plotas, kuriame jie augo, turi būti laistomas labai stipriu kalio permanganato tirpalu.
Tuo atveju, jei augalas užauga jam tinkamame dirvožemyje ir gauna visą reikiamą priežiūrą, vargu ar susirgs.

Viržių dauginimas

Kaip dauginti šį augalą iš sėklų, aprašyta aukščiau. Dar viržius galima dauginti ūgliais, krūmo padalijimu arba atlankomis. Vasaros periodo pabaigoje viršūninius ūglius reikia nupjauti, jie paimami iš stipriausiai žydinčių šakų. Įsišaknijimui jie sodinami į vazonus, užpildytus durpių ir smėlio mišiniu (santykiu 3:1). Jie turi būti laikomi vėsioje vietoje (nuo 15 iki 18 °C), o dirvožemis nuolat turi būti šiek tiek drėgnas. Kartą kas 1.5–2 mėnesius ūglius reikia tręšti. Pavasarį įsišakniję augalai persodinami į atvirą dirvą.
Viržiai dažnai dauginasi savarankiškai atlankomis. Laikui bėgant, senos viržių šakos nugula dirvos paviršiuje ir įsišaknija. Norint gauti atlanką, reikia palenkti subrendusį stiebą, esantį pačioje apačioje, ir pritvirtinti jį žemės paviršiuje. Tada jis padengiamas durpių sluoksniu, kurio storis turėtų būti lygus 10 mm. Po 12 mėnesių atlanką reikės atskirti ir pasodinti į nuolatinę vietą.
Viržiai paprasčiausiai ir lengviausiai dauginami išsikerojusį augalą padalijant persodinimo metu. Ši procedūra atliekama vasaros laikotarpio pabaigoje. Norint tai padaryti, reikia iškasti subrendusį krūmą. Nuo šaknų nereikia pašalinti žemių. Kuo daugiau lieka žemių ant šaknų, tuo geriau auga naujieji augalai. Krūmas supjaustomas į keletą dalių, kad kiekvienoje iš jų būtų šaknys ir jaunas ūglys. Prieš sodinant atskirtas dalis, senus stiebus reikia nupjauti. Atskirtos dalys iškart sodinamos į nuolatinę vietą skirtingose ​​duobutėse. Taip pat reikia nepamiršti pabarstyti pjovimo vietų susmulkintomis anglimis.

Viržiai po žydėjimo

Regionuose, kuriuose yra šiltas klimatas, šis augalas toleruoja žiemą be pastogės. Bet tuo atveju, jei žiemos yra atšiaurios ir mažai sniego, viržius geriau paruošti žiemojimui. Atėjus šalnoms, sklypo paviršių reikia apibarstyti durpių sluoksniu, o paskui pačius viržius uždengti eglių šakomis. Tai apsaugos augalus nuo šalčio ir saulės nudeginimo pavasarį. Užklotą reikės pašalinti balandžio mėnesį.