Augalų kategorijos
Žilakrūmis (Elaeagnus) – tai žydintis bei vaisius subrandinantis krūmas. Gausiai žilakrūmių (Elaeagnaceae Juss.) šeimai priklauso ne tik apie 40 rūšių žilakrūmių (Elaeagnus L.), bet ir šaltalankiai. Vasaržaliai žilakrūmiai verti savo vardo. Ypač siauralapis žilakrūmis (Elaeagnus angustifolia), kurio jauni ūgliai pilki su sidabriniu atspalviu, o linijiški lapai iš abiejų pusių apaugę pilkšvais plaukeliais.
Siauralapio žilakrūmio net ir vaisiai iš pradžių sidabriški, tik vėliau numeta plaukelius. Gausiažiedžio žilakrūmio (Elaeagnus multiflora Thunb.) lapai elipsiški, viršutinė lapų pusė žalia, o apačia sidabrinė su rusvais žvyneliais. Neveltui jie auginami kaip dekoratyviniai augalai.
Lietuvoje gausiažiedis žilakrūmis pražysta gegužės mėnesį. Gelsvi žiedeliai sutelkti gausiose kekėse ir maloniai kvepia, todėl privilioja įvairiausius vabzdžius. Raudoni, kartais oranžiniai vaisiai prinoksta liepos – rugpjūčio mėnesį. Pas mus šis augalas užauga iki 2 m aukščio. Nors rūšis natūraliai auga Japonijoje, Šiaurės Kinijoje ir yra laikoma palyginti lepia žiemą, Lietuvoje gausiažiedžiai žilakrūmiai puikiai žiemoja. Kauno botanikos sode jie auga ir dera kasmet. Apšalo tik 2002-2003 metų žiemą. Nieko nuostabaus – šaltukas spustelėjo žemiau -30° C ir pakenkė net atspariausiems sodo augalams.
Gausiažiedžiai žilakrūmiai sodinami saulėtoje vietoje arba pusiau pavėsyje. Jie mėgsta lengvus, laidžius drėgmei ir turtingus fosforu priesmėlius. Labai derlingose dirvose sparčiai auga vegetatyviniai ūgliai, augalai lapoja, bet generatyvinių pumpurų susiformuoja mažai, todėl menkai žydi. Jeigu dirvožemis rūgštus, jį būtina kalkinti. Priemolis pagerinamas rupiu kalkingu smėlio. Ant žilakrūmio šaknų formuojasi gumbeliai su azotą kaupiančiomis bakterijomis, taigi azotu augalai apsirūpina patys.
Į nuolatinę vietą sodinami dvimečiai augalai, padauginti auginiais. Jie pradės derėti po 2 metų. Žilakrūmiai dauginami ir sėklomis, bet sėjinukai dera vėliau. Tačiau iš sėklų galima užauginti įvairesnių augalų, kurie skiriasi derlingumu ir atsparumu žiemą. Atrankos būdu gaunami labiau mūsų klimato sąlygoms prisitaikiusių formų žilakrūmiai.
Gausiažiedžio žilakrūmio vaisiai saldžiarūgščiai, specifinio sutraukiančio skonio. Juose yra įvairių organinių rūgščių, fruktozės, daug rauginių medžiagų, askorbo rūgšties, karotinoidų bei kitų biologiškai aktyvių medžiagų, kurios įtakoja gydomąsias vaisių savybes. Vaisius galima valgyti šviežius ir perdirbti. Juose daug rauginių medžiagų, todėl liaudies medicinoje vartojami kaip sutraukiantys vaistai, kai sergama žarnyno ligomis. Vaisių, lapų nuoviru skalaujama gerklė, vilgomos sunkiai gyjančios žaizdos.
Želdynuose gausiažiedis žilakrūmis sodinamas grupėse ir pavieniui. Mūsų parkuose, sodybose dažnesnis siauralapis žilakrūmis, bet jo vaisiai maistui beveik nenaudojami. Tuo tarpu Vidurinės Azijos gyventojai juos skina ir valgo. Siauralapio žilakrūmio vaisiai vertingi, juose daug cukrų, askorbo rūgšties. Pas mus jie prinoksta rugsėjo mėnesį. Galima gaminti kompotus, įvairius konditerijos gaminius. Šie žilakrūmiai auga labai sparčiai, pakenčia karpymą, mediena tanki, sunki, tinka muzikos instrumentų gamybai. Žiedai maloniai ir palyginti stipriai kvepia, juos gausiai lanko bitės.
