Gėlė Eremūras

Dėl ilgo ir puraus žiedyno gėlė Eremūras (Eremurus) angliškai vadinami lapės uodegomis arba lapės lelijomis. Šie įspūdingi daugiamečiai augalai natūraliai auga Viduržemio jūros pakrantėse ir Azijoje. Genčiai priklauso apie 60 rūšių, bet gėlynuose auginamos tik kelios. Lietuvoje eremūrai nėra labai populiarūs – gėlininkų pastangas juos auginti niekais paverčia žiemos atlydžiai ir vėlyvos šalnos.

Eremūrai, panašiai kaip dekoratyviniai česnakai, prabunda labai anksti, žydi gegužės-liepos mėnesiais (nelygu rūšis ir ankstyvumas), o paskui sunyksta ir vėl augti pradeda tik rudenį. Šio augalo šaknys panašios į didelę jūros žvaigždę su su daugybe plonų čiuptuvų. Anksti pavasarį iš centrinio stambaus pumpuro išauga vešlių lapų kuokštas, o vėliau – ir labai ilgas žiedkotis. Žiedai dažniausiai būna balti, gelsvi ar geltoni, žalsvi ar rusvi, ir kartais oranžiniai. Jie kvepia, juos lanko kamanės, bitės ir daug visokių musyčių.

Gėlė Eremūras (lapės lelija)Smulkūs eremūrų žiedai sutelkti į labai ilgus stačius žiedynus. Žiedeliai skleidžiasi paeiliui, nuo apačios į viršų, todėl gražiausiai atrodo tik pirmą savaitę, kartais dvi. Vėliau apatiniai žiedai nuvysta, o viršutiniai dar žydi. Peržydėję žiedynai nukerpami, ir keras pamažu sunyksta. Jeigu žiedynai paliekami, sėklos subręsta maždaug po 2 mėnesių. Sėjama tiesiai į lysvę rudenį. Sėjinukai pražysta po 4-6 metų.

Keras dalinamas vasaros pabaigoje, kai sunyksta lapai, arba rudenį. Rudenį eremūrai pradeda auginti naujus pumpurus kitiems metams, todėl dalinti paprasčiau – aiškiai matyti, kaip šakniastiebius suskirstyti. Tačiau augti pradėję augalai nemėgsta, kai juos čiupinėja ir atsilygina kitais metais – be žiedų.

Eremūrai visiškai atsparūs šalčiui, bet nepakenčia drėgmės pertekliaus. Jie sunkiai ištveria lietuviškas žiemas, kai po šalto laikotarpio prasideda atlydis ir žemė aplink šaknis užmirksta. Geriausiai jie auga ir žydi po sausų ir šaltų žiemų, kurios Lietuvoje labai retos. Kad drėgmės perteklius nepažeistų šaknų, eremūrai sodinami saulėtoje vietoje, ant kalvos arba šlaite, derlingoje, bet laidžioje žemėje. Jeigu tokių sąlygų nėra, būtina įrengti drenažą – sodinti ant smėlio ar smulkaus žvyro “pagalvės”. Kai kurie gėlininkai augina eremūrus pakeltose lysvėse.

Jų šaknys auga negiliai, tačiau dažnai susiraizgo ir kasant lūžta. Vyresni augalai patys ima lipti aukštyn – kad žiemos šaltis ar pavasarinės šalnos nepažeistų pumpurų, pravartu kasmet seną kerą užpilti puriu kompostu. Jeigu eremūrai keletą metų nežydi, gali būti, jog pūva šaknys, augalui trūksta saulės, pumpurus pakando vėlyvos šalnos arba jis neseniai ir ne laiku persodintas.

Gėlyne eremūrus reikia derinti su kitais augalais, kurie paslepia nykstantį kerą.