Augalų kategorijos
Nedidelės, žemos, anksti pavasarį žydinčios dekoratyvios svogūninės lelijinių šeimos (Liliaceae Juss.) gėlės. (Graikiškai chion — sniegas, doxa—garbė.) Jų 6 rūšys auga Mažosios Azijos kalnuose (Turkijoje), Kretos ir kitose Viduržemio jūros salose, Libijoje — iki 2000 m aukščiau jūros lygio. Lietuvoje nelabai išplitusios.
Sniegžydrių auginimas
Sniegžydres galima sodinti grupėmis, po keliolika ar keliasdešimt svogūnų palei dekoratyvinius krūmus, alpinariumuose, rabatėse, gazonuose ir kt. Vasaros viduryje, pašalinus pradedančius gelsti lapus arba iškasus svogūnus, sniegžydrių plote galima sodinti vėlyvųjų vasarinių gėlių daigus.
Stambesni žiedynai tinka smulkioms puokštėms, gėlių kompozicijoms. Sniegžydres galima pražydinti ir žiemą.
Botaninė-morfologinė apžvalga. Svogūnas pailgas, kartais kiaušiniškas. Svogūno lukštai šviesūs. Šaknys siūliškos, vienmetės. Lapai pamatiniai, linijiški, smulkūs, pasirodo kartu su žiedais. Žiedai žvaigždiški, ant plono žiedkočio išauga 2—6 žiedai (kartais iki 12—15). Žiedynas vienašalis. Žiedas susideda iš 6 žydrų, mėlynų, baltų ar rožinių vainiklapių, apačioje suaugusių į trumpą vamzdelį. Iš vieno suaugusio svogūno išauga keli žiedynai. Šeši kuokeliai , priaugę prie apyžiedžio. Vaisius — rutuliška, odiška dėžutė. Sėklos apvalios, juosvos, su mėsinga ataugėle.
Vegetatyviškai dauginasi gerai. Dauginama ir sėklomis. Iš sėklų išaugusios gėlės pražysta po 3—4 metų.
Sniegžydrę galima sukryžminti su jai gimininga scyle (Scilla bifolia L.). Gaunama hibridinė rūšis Chionoscilla.
Žinomos šios sniegžydrių rūšys: Chionodoxa gigantea, Chionodoxa luciliae Boiss., Chionodoxa sardensis Barr et Sugden, Chionodoxa siehei Stapf, Chionodoxa tmolusii Whitte, Chionodoxa cretica Boiss. et Heldr., Chionodoxa forbessii Bak., Chionodoxa lochiae, Chionodoxa nana.
Daugiausia paplitusios darželiuose pirmosios dvi rūšys.
Didžioji sniegžydrė (Chionodoxa gigantea Whitte). Svogūnas pailgas, kiaušiniškas, iki 3 cm ilgio, 2 cm skersmens, balzganas. Lapai 2—4, iki 12 cm ilgio, 0,8 cm pločio. Žiedynstiebis iki 15 cm aukščio. Ant vieno žiedynkočio išauga iki 3, kultūrinių formų ir veislių—iki 6 žiedų. Žiedai iki 4 cm skersmens, ryškiai žydri su violetiniu atspalviu, centre šviesesni.
Priklausomai nuo pavasario ankstyvumo pražysta balandžio pirmoje ar antroje pusėje, kartais gegužės pradžioje. Žydi iki 30 dienų. Baltais žiedais veislė ‘Alba‘ pradeda žydėti keliomis dienomis vėliau. Veislės ‘Blaustern‘ žydri žiedai stambesni.
Liucilinė sniegžydrė (Chionodoxa luciliae Boiss.). Nelabai skiriasi nuo didžiosios sniegžydrės. Svogūnai iki 1,5cm skersmens. Žiedai iki 2,5 cm skersmens, mėlyni. Ant vieno žiedynkočio 5—6 ir daugiau žiedų. Žydi keliomis dienomis vėliau už didžiąją sniegžydrę (žydi iki 25 dienų).
Žinomos šios formos (veislės): Alba — baltais žiedais, Rosea — rožinės violetinės spalvos žiedais, stambiais svogūnais (ši forma išskiriama į atskirą porūšį), Pink Giant —šios formos sportas intensyvios rožinės spalvos žiedais ir iki 4 cm skersmens svogūnais.
Sniegžydrių sodinimas ir dauginimas
Sniegžydrės mūsų darželiuose gali būti auginamos ir dauginamos, nes palyginti nereiklios aplinkos sąlygoms ir atsparios žiemos šalčiams. Mėgsta šviesias ar pusiau užpavėsintas vietas, puveningas, bet nelabai sunkias, pakankamai drėgnas, nerūgščias dirvas. Ne tokias derlingas dirvas naudinga patręšti geru pūdiniu arba perpuvusiomis išsivėdinusiomis durpėmis. Vartojamas taip pat azoto, fosforo ir kalio trąšų mišinys (100 g/m2). Didžiausią jo dalį (apie pusę) turi sudaryti kalis ir mažiausią (apie šeštadalį) azotas. Trąšų mišinys išberiamas, ruošiant dirvą sniegžydrei sodinti. Apie trečdalį trąšų galima išberti pavasarį, sniegui nutirpus.
Rudenį svogūnai sodinami 5—10 cm gyliu, 7—15 cm atstumu vienas nuo kito.
Prasidėjus šalčiams, naudinga dirvos paviršių mulčiuoti smulkiomis samaninėmis durpėmis, užpilant apie 3 cm storio sluoksnį (3 kibirai 1 m2). Pavasarį, prieš prasikalant daigams, dalį mulčio sluoksnį galima nuimti. Kai pasirodo daigai, dirvos paviršių reikia supurenti ir išlyginti. Laistoma tik tada, kai dirva po ilgesnės sausros išdžiūva.
Vienoje vietoje sniegžydrės gali augti 3—4 ir net 5—6 metus. Kasmet rudenj naudinga jas patręšti aukščiau minėtu mineralinių trąšų mišiniu, o prieš žiemą mulčiuoti.
Svogūnai iškasami, kai pradeda gelsti ir džiūti lapai. Nuvalius žemes, kelias dienas džiovinami 20°C temperatūros gerai vėdinamoje patalpoje, po to švariai nuvalomi ir iki rugsėjo laikomi 15—17°C temperatūroje. Dalis svogūnų, ypač smulkesnių, lieka dirvoje. Todėl sekančiais metais patartina juos iškasti arba pavasarį, kai pradeda dygti, persodinti.
Sniegžydrę dauginti svogūnais nesudėtinga. Svogūnus geriausia suskirstyti pagal stambumą bent į 2 dalis ir atskirai pasodinti. Stambesni svogūnai iškasami kasmet, apdžiovinti vėl rūšiuojami ir atskirai sodinami pagal rūšis. Smulkieji svogūnai toje pačioje vietoje neiškasant auginami 2—3 metus.
Norint greičiau pasidauginti, praktikuojama svogūnų dugnelio kryžmiškas įpjovimas, kaip daroma su jacintų svogūnais.
Galima dauginti ir sėklomis. Pradėjusios gelsti vaisių dėžutės surenkamos ir, paskleidus nestoru sluoksniu, apdžiovinamos. Išvalytos sėklos tuoj pat ar ne vėliau kaip rugsėjo mėnesį sėjamos lysvelėje ar į dėžutes, kurios žiemai prikasamos lauke. Dirva turi būti nesunki, puveninga. Toliau auginama, tręšiama ir prižiūrima taip pat kaip ir dauginant svogūnais. Pirmą kartą svogūnai iškasami ne anksčiau kaip po 2 metų.
Svogūnus gali pažeisti tulpių sklerozinis puvinys (Sclerotinia tuliparum Kleb.) ir Sclerotinia bulborum (Wakk.), pažeidžiantis jacintus. Ligotų gėlių lapai gelsta ir nyksta. Smarkiau pažeisti svogūnai gali ir nesudygti. Apsaugos priemonės tokios pat kaip ir kovojant su tulpių ar jacintų skleroziniu puviniu. Sniegžydrėms gali kenkti žemuoginis stiebinis nematodas (Ditylenchųs dipsaci), pažeidžiantis ir narcizus. Kenkėjas gyvena lapų ir svogūnų audiniuose. Pažeisti audiniai apmiršta. Apsaugos priemonės tokios pat kaip ir kovojant su narcizus pažeidžiančiais nematodais.
