Juodavaisė Aronija

Juodvaisė Aronija (Aronia melanocarpa (Michx) Elliot.) dažnai painiojamos su medlievomis arba šermukšniais. Kitaip negu medlievų, aronijų žiedai pilni bičių, jų vaisiai prinoksta beveik vienu metu ir yra palyginti sultingi. Nuo savo giminaičių šermukšnių aronijos skiriasi sveikais, kiaušinio formos arba atvirkščiai kiaušininiais lapais, jų žieduose daug kuokelių, o vaisių viduje nėra kietų pertvarėlių.

Juodvaisės aronijos užauga iki 3 m aukščio, jaunų augalų vainikai glausti, tankūs, suaugusių – padriki. Lapai paprasti, elipsės formos, dantytais pakraščiais. Jie 4-8 cm ilgio, iš viršaus tamsiai žali, blizgantys, iš apačios balkšvi, truputį pūkuoti. Rudenį – ryškiai raudoni su purpuro atspalviais. Žiedai iki 1 cm, balti, rečiau rausvi, sutelkti į žiedynus. Jie kvepia, centre daug oranžiniai raudonų kuokelių. Vaisiai apvalūs, juodi arba juodai purpuriniai su melsvu atspalviu. Valgomi, bet traukia liežuvį. Juose labai daug įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų, galima virti uogienes, džemus, ruošti saldžius patiekalus kartu su kitais vaisiais ar uogomis.

Aronijos geriausiai auga lengvuose ir drėgnuose priemuoliuose, nepakenčia stovinčio vandens. Sausuose smėlynuose ir pelkynuose neišgyvena. Mėgsta saulę, pakenčia persodinimą, atsparios ligoms ir kenkėjams. Gražios visą vasarą – kai skleidžiasi oranžiniai raudoni lapukai, žydi, brandina “uogas” ir nusidažo rudens spalvomis. Įskiepytos į paprastąjį šermukšnį, aronijos auga kaip medeliai ir atrodo ypač dailiai.
Aronijų f. subpubescens lapai iš apačios gausiai pūkuoti, f. elata – lapai ir vaisiai stambesni,f. grandifolia – lapai didesni, nusmailėję, žiedai ir vaisiai stambūs.

Aronijos geriausiai jaučiasi saulėtose ir atvirose vietose, joms tinka vakariniai, rytiniai ir net šiauriniai šlaitai.
Sodinama rudenį, nes pavasarį labai anksti pradeda sprogti. Tačiau prireikus galima persodinti ir pavasarį, su sprogstančiais lapais, paskui gausiai laistyti.

Aronijos atsparios šalčiui. Jas reikia retinti, nes greitai sutankėja. Suaugusiame krūme paliekama ne daugiau kaip 10-12 stiprių ūglių. Kasmet išpjaunami ligoti, nudžiūvę ir silpni ūgliai. Senesnės kaip 7 m. amžiaus šakos taip pat išpjaunamos, nes dera prasčiau. Labai senus ir sutankėjusius krūmus galima atjauninti – visas šakos nupjauti iki žemės. Ataugusios šakos retinamos, kad keras vėl nesutankėtų. Kas keletą metų galima nupjauti visas šakas per metrą nuo žemės. Tuomet jau antraisiais metais krūmas vėl pradės gausiai derėti, o uogos bus stambesnės. Taip aronijas galima genėti nuo 10-11 m. amžiaus kas 4-5 metai.

Dauginama dažniausiai sėklomis. Šviežios sėklytės sėjamos tiesiai į dirvą rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje, 1-1.5 cm gyliu. Sėjinukai pasirodo pavasarį. Aronijas galima dauginti ir žaliaisiais bei sumedėjusiais auginiais, kero dalimis, vertikaliomis atlankomis, šaknų ir stiebo atžalomis, skiepyti.
Šviežios juodavaisės aronijos uogos ir sultys žadina apetitą, didina skrandžio sulčių rūgštingumą ir mažina kraujospūdį. Tai puikus vitamino C šaltinis.