Sanpaulijos – vienos iš populiariausių kambarinių gėlių. Nenuostabu, juk jos telpa net mažiausiame bute, vienam augalėliui užtenka sprindžio palangės, o žydi beveik visus metus. Užsienyje šios gėlės labai populiarios, vadinamos Afrikos žibutėmis. Hibridinių sanpaulijų išvesta tiek daug, kad sau patinkančią ras net išrankiausias gėlininkas. Jų pasaulyje yra tikrų nykštukių, vos 10 cm skersmens, ir 4 kartus vešlesnių “milžinų”. Žiedai dažniausiai įvairių atspalvių rausvi, raudoni arba mėlyni su baltu. Pagal žiedus sanpaulijos skirtomos į paprastas, pusiau pilnavidures, pilnavidures, margaspalves ir pan. Lapai taip pat gali būti įvairių formų, dydžių ir spalvų.

Hibridinių santpaulijų (Saintpaulia hybrida) stiebai sutrumpėję, išsišakoję, lapai sudaro skrotelę. Žiedai palyginti smulkūs (apie 3 cm skersmens), bet susitelkti po keletą į žiedynus. Žydi nuo ankstyvo pavasario iki rudens.

Gėlininkai sako, jog šiuolaikines hibridines sanpaulijas auginti lengviau negu senąsias ar rūšines. Jos nepakenčia skersvėjo ir tiesioginės saulės, bet gerai auga tik šviesiame kamaryje. Vasarą joms geriausios rytinės, vakarinės ir šiaurinės palangės, žiemą – pietinės. Vasaroja tik namuose ant palangės. Žydi paprastai šviesiuoju metu laiku, kai diena trunka bent 10 val. Žiemą žydėti nustoja.

Sanpaulijos mėgsta šilumą ir geriausiai jaučiasi, kai visus metus namuose 18-22°C šilumos. Jeigu temperatūra nukrenta iki 16°C, jos gali pradėti pūti ir sirgti. Jeigu palangė šalta, žiemą statykite vazonus ant medinės lentelės, putoplasčio ar pan., patraukite toliau nuo lango (lapai neturi liestis prie stiklo). Šioms gėlėms patinka drėgnas oras, bet jų purkšti negalima. Kad nesusirgtų ir nedžiūtų lapai, vazonėliai statomi į padėklus su vandeniu ant akmenų (vazonas negali liestis su vandeniu). Žiemą vazonus galima įstatyti į tuščią balkono lovelį, o iš šonų prikišti drėgnų samanų arba pripilti durpių.

Nors sanpaulijos mėgsta drėgną orą ir žemę, jos lengvai supūva, jeigu vandens patenka ne ten, kur reikia – ant lapų, žiedų, į skrotelę. Nusipirkite mažą laistytuvėlį plonu snapeliu, tinka vaikiški. Laistykite kambario temperatūros, bent dieną ar dvi pastovėjusiu vandeniu. Jeigu nedrąsu laistyti iš viršaus, įpilkite vandens į lėkštelę. Palaukite, kad sudrėktų žemė iki viršaus (palieskite, ir bus aišku) ir likutį išpilkite.

Nepalikite ant kero peržydėjusių žiedų, sužeistų arba pradėjusių pūti ar minkštėti lapų. Sanpaulijos labai aiškiai parodo, ko joms trūksta ir kuo serga. Jeigu lapai supleišėja, juos išmuša gelsvos dėmės arba pradeda ruduoti (gelsti) pakraščiai – pakenkė saulė. Lapai gelsta ir dėl nereguliaraus laistymo, sauso oro. Pašviesėja, raitosi, ištįsta, kai per šalta. Nuo šalto vandens lapus išmuša rausvo dėmės. Suminkštėja, suglemba arba apvysta, kai per drėgna, netinkama temperatūra arba ji nepastovi. Tai pirmas puvimo požymis. Kai užpuola miltligė, lapai ir koteliai apsitraukia baltu pelėsiu. Jeigu nežydi ilgiau kaip metai, turbūt laikote per tamsiai, per šaltai arba sausai arba pernelyg dažnai dauginate.

Sanpaulijas nesunku padauginti skrotelėmis, sėklomis ir lapais. Jie turi būti sveiki, netinka jauni ir augantys, taip pat seni. Pjaunama su koteliu prie pat stiebo, paskui lapkotis nupjaunamas skersai per 2-3 cm nuo lapo. Kišama į drėgną smėlį per trečdalį ar pusę kotelio, uždengiama polietileno maišeliu ir laikoma labai šiltai (ne mažiau kaip 20-22°C).