Ar norėtumėte turėti sodą, kuriame beveik nereikia dirbti? Nereikia valandų valandas ravėti, tręšti, laistyti, genėti, dangstyti augalų žiemai…. Sakote, taip nebūna?… Būna — ir tokių pavyzdžių vis daugiau.
Per paskutinį dešimtmetį pasaulyje labai išpopuliarėjo vadinamieji prerijų sodai. Tai toks apželdinimo stilius, kai kuriamas natūralistinis kraštovaizdis, kuriam nereikia daug priežiūros, o dirvožemio tipas ir parinkta vieta nulemia augalų pasirinkimą. Šiuo stiliumi kuriantys kraštovaizdžio dizaineriai derina lengvas ažūrines dekoratyvines žoles su skulptūriškais daugiamečiais augalais, sukurdami natūralios pievos viziją. Šis apželdinimo stilius dažnai vadinamas prerijų stiliumi, natūralistiniu stiliumi, naujuoju amerikietišku ar naujosios bangos stiliumi.
Prerijų stiliaus gėlynai nepaprastai gražūs, nors ir neperkrauti spalvingais, ryškiais augalais. Patys gražiausi šio stiliaus sodai sukurti stengiantis ne kopijuoti gamtą, bet perteikti geriausias natūralaus kraštovaizdžio savybes – formą, tekstūrą ir spontanišką, tik gamtai būdingą augalų harmoniją. Nors toks kraštovaizdis atrodo lyg atsiradęs savaime, geriausių jo pavyzdžių pagrindas yra gerai apgalvotas, tikslus planas ir gilios botaninės žinios.
Didžiausias dėmesys kreipiamas ne į trumpalaikius, nors ir labai puošnius vidurvasario žiedus, bet į visą augalo gyvenimo eigą, nuo pavasario iki rudens – pradedant pavasario žaluma, o baigiant dekoratyviomis žolių šluotomis ir daugiamečių augalų sėkladėžėmis. Čia skatinama ne nuskinti, bet palikti peržydėjusių augalų stiebus – tiek dėl architektūriškų formų, tiek dėl naudos paukščiams žiemą. Ne visi augalai dailai atrodo rudenį ar žiemą, kai baigiasi vegetacija, todėl skatinama sodinti tuos, kurie ne tik “gražiai gyvena, bet ir miršta”.
Išskirtinis šio stiliaus bruožas, kad didžiausias dėmesys skiriamas augalo formai ir struktūrai, o ne spalvai. “Jeigu gėlyno struktūra yra gerai apgalvota, sodas atrodo puikiai — ir visai nesvarbu, kokias spalvas naudojate”, – pabrėžia šio stiliaus ‘guru’ Piet Oudolf.
Kartu su natūralistinio stiliaus sodais išpopuliarėjo ir dekoratyvinės žolės. Dabar jų žvaigždžių valanda – juk žolės užima apie 60-80 procentų prerijos stiliaus gėlynų. Dekoratyvinės žolės nėra didelė naujiena augalų mylėtojams bei kolekcionieriams. Kai kuriose šalyse tai kultūrinio paveldo dalis. Pavyzdžiui, miskantai dažnai vaizduojami senoviniuose Japonijos tapybos darbuose (ten auginama daugybė kultivarų, dar nežinomų vakariečiams). Didžiausias nuopelnas dekoratyvinių žolių populiarinime priklauso vokiečių selekcininkui Karlui Foersteriui, kuris gyveno pirmoje praeito amžiaus pusėje. Jo pradėtą darbą vėliau tęsė eilė kitų vokiečių selekcininkų. Vokietijoje iki šiol žavimasi natūralistiniu stiliumi, juo apželdinta daug viešųjų Vokietijos miestų parkų (pvz., Westpark ir Weihenstephan Miunchene). Daug šioje srityje yra nuveikęs ir amerikietis Wolfgang Oehme (jis taip pat mokėsi Vokietijoje).
Tačiau per pastarąjį dešimtmetį prerijų stilius labiausiai siejamas su olandų kraštovaizdžio architektu Piet Oudolf. Jis sukūrė daug viešųjų bei privačių sodų Olandijoje, Vokietijoje, Anglijoje, Švedijoje bei JAV, parašė apie šį stilių keletą knygų.
Tinkama vieta gėlynui
Prerijų sodo idėja yra patraukli šiuolaikiniam skubančiam žmogui — juk nereikia laistyti, purkšti, genėti, nereikia dengti žiemai ir tręšti. Pirmiausia būtina išrinkti tinkamą vietą. O pagal vietą parenkami augalai.
Prerijos paprastai skirstomos į sausas, drėgnas ir šlapias. Sausų ir drėgnų vietų augalai labiau mėgsta purią, gerai drenuotą dirvą, o šlapių vietų augalai gerai auga užmirkusiose dirvose, kur mažai kas gali augti, tačiau visiems jiems reikia saulės.
Planavimas
Keletas patarimų:
• Augalus rinkitės pagal vietą ir žemės struktūrą (sausa, drėgna ar šlapia vieta, molis ar smėlynas).
• Sodinkite augalus, kurie tinka pagal dydį jūsų planuojamam gėlynui. Labai stambūs aukšti augalai netiks mažučiui gėlynėliui, ir atvirkščiai — žemi ir reti „paskęs“ dideliame plote.
• Sodinkite augalus bangomis, o ne tiesiomis linijomis — rezultatas bus natūralesnis.
• Sodinkite augalus grupėmis po 3-7, ypač jeigu planuojamas didelis gėlynas.
• Žydinčių daugiamečių augalų grupes sodinkite taip, kad jie žydėtų vienas po kito.
• Dideliuose prerijų soduose reikėtų palikti takelius, kad galėtumėte apeiti augalus iš kelių pusių.
Sodinimas
Jeigu planuojate didelį gėlyną, ekonomiškiau bent jau dalį augalų pasėti ir užsiauginti patiems. Jeigu norite greito rezultato, augalus pirkite. Tuomet bus lengviau kovoti su piktžolėmis, nes paaugę stiprūs augalai jas greitai nustelbia.
Žemę prieš sodinimą būtina švariai išravėti, išrinkti piktžolių šakneles. Sunkias dirvas reikia palengvinti smėliu ar smulkiu žvyru, smėlėtas skurdžias dirvas – pagerinti organika. Tačiau nepersistenkite – dauguma dekoratyvinių žolių derlingoje žemėje praranda būdingą kero formą ir netgi spalvą.
Komentuoti tekstą