Net šviesiausiame sklype yra vietų, kur beveik nepasiekia saulė. Tai šiaurinės pastatų sienos, aukštos uždaros tvoros, gyvatvorės ir pomedžiai. Čia prastai auga bijūnai, jurginai, kardeliai, astrai, dauguma vienmečių gėlių. Gražiai žydinčių ir šešėlyje augančių gėlių nedaug. Anksti pavasarį pradžiugina snieguolės (dėl šiltos žiemos jos jau dabar ruošiasi žydėti), scylės, epimedžai, rūteniai, trilapiai, pariai, žibutės ir plukės.
Vasarą paunksmėje žydi debesylai ir jautakės, pakalnutės, baltašaknės, astilbės, tijarėlės ir auskarėliai.
Dažniausiai paunksminiai augalai parenkami pagal kero formą (kiliminiai, pagalvėlės formos, kabantys ir pan.), taip pat lapų spalvą ir formą. Labiau tinka daugiamečiai pavėsio augalai, kurių nereikia dažnai persodinti ir laistyti, o augdami jie nustelbia piktžoles.
Pavėsis sode skirstomas į keletą tipų
Tamsios vietos skirstomos į pavėsį, kai žemės visai nepasiekia saulės spinduliai, ir pusiau pavėsį. Visiškas pavėsis būna po medžiais labai tankia laja – negenėtomos ir neformuotomis obelimis, kriaušėmis, ąžuolais ir bukais, spygliuočiais, prie šiaurinės pastato sienos arba tvoros. Čia augalai gauna apie 5-10 proc. normalios šviesos. Pusiau pavėsyje po vyšniomis, slyvomis, lazdynais, beržais, riešutmedžiais žemę pasiekia apie 30-60 proc. šviesos.
Per dieną apšvietimas keičiasi. Ryte ir vakare vakarinės ir rytinės sienos taip pat būna šešėlyje. Ten galima sodinti bijūnus, katilėlius, įvairius svogūninius augalus, laumakes, šilinges, viendienes, lelijas, šluotelinius flioksus, narcizus, snieguoles, scyles ir našlaites.
Dauguma sodininkų tamsias sodo vietas apželdina pievele arba pasodina keletą astilbių ar melsvių. Tai nebloga išeitis, bet galima padaryti gražiau.
Sunkiame ir drėgname priemolyje gerai auga europinės, uodeguotosios ir Ziboldo pipirlapės, stambialapės ir sibirinės bruneros, įvairios melsvės, viksvos, paparčiai, eleborai, plukės ir arunkai. Pavasarį gražiai atrodys visžaliai pipirlapių kilimai. Puikiai šešėlyje auga ir žydi arizemos, trilapiai ir baltašaknės. Ne mažiau gražūs ir eleborų žiedai.
Vasarą šešėlyje pražysta širdžialapės tijarėlės, astilbės, visu grožiu suspindi viksvos, blakėžudės, mažosios žiemės, kai kurie snapučiai. Paunksmėje neblogai auga kai kurie rododendrai ir mahonijos.
Natūralus pavėsis po sodo medžiais
Nedidelis šešėlis krenta po riešutmedžiais, lazdynais, šermukšniais, akacijomis, smulkialapiais klevais, vyšniomis, slyvomis, žilakrūmiais. Jų šaknys auga žemės paviršiuje, todėl pomedžių geriau neperkasinėti. Po šiais medžiai galima sodinti vaistines žoles – levandas, melisas, mėtas, o taip pat bergenijas. Rudenį į žemę įterpkite tulpių, hiacintų, krokų ir žydrių. Jie pražys anksti pavasarį, kai medžių lapai dar nebus išsiskleidę ir neužstos saulės. Pusiau pavėsyje gerai auga įvairios uolaskėlės, raktažolės, rasakilos.
Nukritusių sveikų medžių lapų sugrėbti nebūtina, tai natūralus mulčas ir trąšos. Pavasarį pūvančius lapus paslėps jauni gėlių lapai. Jeigu po medžiais veja – lapus verčiau sugrėbti ir sukrauti į kompostinę, o ligotus – sudeginti.
Gražų pavėsingą gėlyną suformuoti užtenka 12-15 rūšių augalų. Šešėlių karalienės melsvės labai dera su astilbėmis ir paparčiais. Melsvių yra įvairių lapų formų ir spalvų (mėlynų, pilkų, žalių, gelsvų, balsvų, įvairių spalvų apvadais, tiesių ir banguotų) bei kero dydžių (nuo miniatiūrinių iki gigantinių). Pas mus jau yra pirkti įdomių formų paparčių. Baltai žalią sudėtinį gėlyną galima sudaryti iš žalių melsvių baltu apvadu, paparčių (jonpaparčių ir osmundų), švelniųjų rasakilų, įvairių sinavadų ir nedidelių buksmedžių. Tačiau kaip įsitikinsite perskaitę šį straipsnį augalų sodinimas po medžiais – gana rizikingas žaidimas, todėl naujokams tuo geriau neužsiimti.
Dekoratyvinės žolės
Dar vieni dekoratyviniai augalai augantys pavesyje – Viksvos (lot. Carex L.)
Iš miškingų vietovių kilusios viksvos mėgsta drėgnas, derlingas ir laidžias dirvas, saulę arba pusiau pavėsį.
Konusinės viksvos (Carex conica) savaime auga Japonijoje. Jos visžalės ir nedidukės, vos 15 cm aukščio. Auga kilimu. Lapai tamsiai žali. ‘Variegata’ ir ‘Snowline’ viksvų lapai su baltu apvadu. Gerai peržiemoja po sniegu.
Japoninės viksvos (Carex japonica / Carex morrowi) užauga iki 20 cm ir 30-35 cm skersmens. Tai visžaliai kiliminiai augalai plačiais lapais. Žydi birželio – liepos mėnesiais. Geriausiai auga pavėsyje arba pusiau pavėsyje, nuo vėjų apsaugotose vietose, drėgnoje ir derlingoje žemėje. Nepakenčia stovinčio vandens ir perdžiūvimo. Dauginama kero dalimis. Labai tinka japoniškuose soduose ir mažuose gėlynuose, alpinariumuose. Dera su tijarėlėmis, melsvėmis, epimedžiais. Populiariausios ‘Variegata’ veislės japoninės viksvos rausvai arba balsvai brūkšniuotais lapų pakraščiais.
Pirštuotosios viksvos (Carex digitata) auga nedideliais 15 cm aukščio kupsteliais. Lapai siauri, tamsiai žali. Sėklytės su mėsingomis išaugomis, todėl jas mielai išnešioja skruzdėlės. Tinka auginti alpinariumuose, apvaduose ir vazonuose.
Rododendrai pavėsyje
Daugiametės gėlės pavėsyje irgi puikiai auga, tačiau jų poreikiai gali skirtis priklausomai nuo konkrečios rūšies. Pavyzdžiui kai kurie rododendrai pavėsyje gerai auga, tačiau kiti verčiau įsitaisytų saulėkaitoje. Kadangi įvairių rūšių rododendrams reikia skirtingo apšvietimo, jais galima apželdinti ir saulėtas, pusiau pavėsingas, ir pavėsingas vietas.
Juo stambesni visžalių rododendrų lapai, juo daugiau jiems reikia pavėsio. Visžaliai rododendrai smulkesniais lapais gali augti atviroje vietoje, bet kad netrūktų drėgmės. Vasaržaliai rododendrai gerai auga atvirose, sulėtose vietose. Nors amerikinio rododendro (Rhododendron catawbiense) ir Smirnovo rododendro (Rhododendron smirnowii) lapai visžaliai, stambūs, bet jie taip pat gali augti saulėje (jeigu pakanka drėgmės), nes natūraliai gamtoje šie augalai paplitę stambialapių drėgnų miškų pakraščiuose, kur daug saulės, bet kartu labai drėgna. Kaukazinis rododendras (Rhododendron caucasicum) tėvynėje auga aukštuose Kaukazo kalnuose, saulėtose vietose, kur ištisi sąžalynai kasmet gausiai žydi. Šios rūšies rododendrai ir Lietuvoje gerai jaučiasi saulėje.
Kai kurie rododendrai (Rhododendron degronianum ssp. yakushimanum, Rhododendron decorum, Rhododendron ponticum ir kt.) kurie kilę iš vietovių, kur drėgnas ir vėsus periodas ilgesnis už saulėtą – pas mus jie geriau auga pusiau pavėsyje.
Kai šviesos užtenka, rododendrų stiebai būna tvirti, sukrauna daugiau žiedinių pumpurų, atsparesni žiemos šalčiams, ligoms bei kenkėjams. Kai auga visiškame pavėsyje, stiebai per daug ištįsta, lapija reta, silpniau žydi. Jeigu saulės per daug, lapai pagelsta, prie pagrindinės lapo gyslos ir lapų pakraščiuose atsiranda gelsvų, vėliau rudų dėmių.
Visžalius stambialapius rododendrus galima sodinti šiaurinėje, bet nuo vėjų ir skersvėjų apsaugotoje pastato pusėje. Tinka ir rytinė bei vakarinė pusės, nes saulė ten šviečia tik dalį dienos. Rododendrai žiedinius pumpurus kitiems metams krauna vasarą. Pas mus tai liepą – rugpjūtį. Tuo laiku labai svarbu, kad būtų pakankamai drėgna ir šviesu.
Pusiau pavėsį visžaliams rododendrams sukursite pasodinę šalia medžių ir stambesnių už juos krūmų. Tinka augalai, kurių šaknys auga gilyn. Stambūs medžiai, kurių paviršinės šaknys, trukdys silpnesnėms rododendrų šaknims, todėl jie pradės skursti, nykti. Rododendrai negali augti šalia visų rūšių liepų, bukų, tuopų, ievų, klevų. Šių stambių lapuočių labai tanki lapija. Pro tokius lapus sunkiai patenka krituliai, kurių ypač reikia rododendrams.
Šios gėlės po medžiais jaučiasi iš tiesų neblogai. Rododendrai gali augti šalia pušų, cūgų, kėnių, ąžuolų ir kitų augalų su gilyn augančiomis šaknimis. Visžaliai, stambiais lapais rododendrai geriau augs pusiau pavėsyje, visžaliai, smulkesniais lapais augalai gali augti atvirose, saulėtose vietose, bet geriausiai augs pusiau pavėsyje, vasaržaliai rododendrai geriausiai augs visai atvirose, saulėtose vietose, bet iškęs ir pusiau pavėsį.
Begonijos pavėsyje
Pavėsyje petunijos ir pelargonijos auga prastai, bet saulės stygius visai nekenkia begonijoms. Jų šaknys tankios ir trumpos, lyg specialiai pritaikytos nedideliems vazonams ir negiliems loveliams. Šios gražios gėlės puikiai jaučiasi po medžiais, šiauriniuose balkonuose ir pavėsinguose sodo kampeliuose, kur prastai auga kiti augalai. Tačiau geriausia jas statyti po stogeliu, kad ant žiedų neužlytų lietus.
Begonijos (Begonia) pavadintos Haičio gubernatoriaus M. Begono garbei. Jos kilusios iš Amerikos subtropikų ir tropikų, Pietryčių Azijos, Afrikos ir Madagaskaro salos. Begonijoms priklauso per 1000 rūšių augalų, kurie labai skiriasi savo dydžiu ir kero forma, taip žiedų dydžiu, forma ir atspalviais. Mūsų gėlynuose ir balkonuose dažniausiai auginami visžydžių begonijų (Begonia semperflorens) ir gumbinių begonijų (Begonia. x tuberhybridae Voss) hibridai.
Gumbinėms begonijos reikia derlingos purios žemės, vasarą jos dažnai tręšiamos silpnu kompleksinių mineralinių trąšų tirpalu. Rudenį laiku įneštos į kambarį žydi toliau. Kai peržydi, nebelaistoma. Palaukiama, kol augalas sunyks, paskui gumbai iškasami, apdžiovinami 10-15 dienų 20-25°C temperatūroje ir per žiemą laikomi vėsiai (5-10°C) sausose durpėse. Balandžio pradžioje gumbai perkeliami į drėgnas durpes arba pjuvenas ir daiginami 15-20°C šilumoje. Kai ūgliai užauga 5 cm, persodinama į vazonus.
Hibridinių gumbinių begonijų istorija prasideda XIX a. viduryje. Pirmąsias pilnavidures begonijas 1867-1870 m. sukūrė belgų selekcininkas Lui Van Guttas. Pagal žiedo dydį begonijos skirstomos į stambiažiedes (11-20 cm skersmens), vidutinio dydžio (6-10 cm skersmens), smulkiažiedes (3-5 cm skersmens) ir svyrančiąsias begonijas 2-4 cm skersmens žiedais. Pagal žiedo formą ir struktūrą gumbinės begonijos skirstomos į pilnavidures ir paprastas, paprastais, dantytais, karpytais, garbanotais ar gofruotais vainiklapiais. Gofruotos begonijos išvestos 1899 m. Barzdotosios begonijos pirmą kartą pasirodė 1896 m Prancūzijoje. Jos išsiskiria išaugomis prie pagrindinės vainiklapio gyslos. Žiedai paprasti, įvairių atspalvių. Jų žiedai pilnaviduriai, oranžiniai ar rausvi, labai gražūs.
Gražiausiai atrodo pilnavidurės stambiažiedės (20 cm ir daugiau) begonijos. Jos pirmą kartą aprašytos tik 1931 m. ir pavadintos gigantinėmis. Žiedai savo forma panašūs į rožes, bijūnus arba kamelijas. Rožės formos žiedų centriniai vainiklapiai smulkesni už išorinius ir sukasi ritinėliu, bijūno formos žiedų vainiklapiai platūs, beveik visi vienodi, o kamelijos – apvalūs, auga ratuku vienas ant kito. Visai neseniai atsirado stambiažiedės begonijos paprastais ir pilnaviduriais žiedais, ir ryškiu kitos spalvos apvadu. Puikiai atrodo ‘Helene Tartalin’ (žiedai balti su rausvu apvadu) ir ‘Arlecin’ (geltoni žiedai su raudonu apvadu) begonijos.
Dažnai auginamos ir smulkiažiedės (Multiflora) begonijos paprastais ir pilnaviduriais 3-5 cm skersmens žiedeliais. Keras tankus, žemas, žydi labai gausiai. ‘Frau Helene Harms‘, ‘La Madelon‘ labai gražiai atrodo apvaduose ir įvairių formų klombose.
Begonijos vidutinio dydžio žiedais (6-8 cm) išvestos sukryžminus smulkiažiedes ir stambiažiedes begonijas. Joms taip pat priskiriamos Bertinio ir Multiflora Maxima begonijos.
Svyrančiosios begonijos ilgais (30 cm ir daugiau) svyrančiais stiebais ir elegantiškais nedidukais (2-5 cm skersmens) žiedukais labai tinka balkonams, sienelėms ir didžiulėms lauko vazoms papuošti.
Komentuoti tekstą