Ne miško žemėje augantys medžiai nukenčia dėl žmogaus veiklos. Kartais visai nesusimąstome, jog mūsų veiksmai gali būti žalingi gamtai, o galbūt ir praleidžiame pro akis kitų daromą žalą. Tačiau jeigu skaitote šį tekstą, tuomet yra vilties, jog jums rūpi gamta ir jūs norite ją išsaugoti.
Prie to prisidėti galime ir turime visi, medžiams ir krūmams daromos žalos nesunku išvengti. Pirmiausia turime suprasti, kad gyvoji gamta yra gana jautri, be to, daro įtaką mūsų pačių gyvybingumui. Daug reiklesnės turėtų būti darbus želdynuose organizuojančios įmonės, aktyvesnė kontroliuojančių institucijų veikla.
Grubiai nugenėti – pasmerkti
Tikriausiai socialiniuose tinkluose pastebite nuotraukų kuriose užfiksuoti miestų centruose “aptvarkomi” medžiai. Tiesa yra ta, jog daug nepataisomų klaidų padaroma genint augančius medžius. Medžių genėjimas – vienas sudėtingiausių želdinių priežiūros darbų. Kiekvienai medžių rūšiai ir želdyno paskirčiai parenkamas tinkamas laikas. Medžiams nevalia nupjauti lajos, paliekant tik bešakį kamieną ar iki kelmelių nupjaunant storąsias šakas.
Netinkamo medžių genėjimo pavyzdžių mažėja. Tačiau dalis žmonių neatsikrato blogo įpročio ir liepas palieka be lajos. Jos atželia iš gyvybinių pumpurų, kurie susiformuoja po žieve streso atveju, tačiau anksčiau ar vėliau vis tiek yra pasmerktos žūti. Pažeidus gyvybines funkcijas, po kurio laiko įsiveisia paprastosios alksniabudės ar kitokie grybai, įsimeta stiebo puvinys, ir visas liepas tenka iškirsti. Taip atsitiko su neteisingai genėtomis liepomis Gedimino prospekte ir kitose Vilniaus gatvėse Vilniuje. Dėl susidariusio puvinio jos buvo iškirstos.
Atsargiau su žoliapjove
Labai daug žalos medžiams ir krūmams padaroma veją pjaunant žoliapjovėmis. Žoliapjove medelis pažeidžiamas iš kelių pusių, aplink stiebą formuojasi lanko pavidalo žaizda. Pakenkiami audiniai, kuriais iš lapų teka maisto medžiagos. Taip gražinant pievutę, medeliai pasmerkiami skursti ar net žūti. Norint išvengti žalos, reikia aplink medelį 0,3—0,5 m spinduliu palikti nenupjautą žolę arba ją pjauti įrankiu su apsauginiu skydu.
Niokojanti statybų aikštelė
Dažnai medžiai prie šaknies kaklelio apipilami storu, kartais net iki 1,5 m žemės sluoksniu, biriomis statybinėmis medžiagomis. Negaudamos deguonies, šaknys blogai atlieka savo funkciją, ir medžiai pradeda džiūti. Panašiai nutinka, kai medį ties šaknies kakleliu apsemia vanduo. Nuo vandens pertekliaus labai greitai žūsta pušys, beržai.
Nemėgsta medžiai ir šaknų apnuoginimo, dalinio šaknų nukirtimo. Ypač didelė žala padaroma, kai atidengtomis ir apkapotomis šaknimis medis vasaros karščius verčiamas kęsti savaitėmis. Medžių gyvybines funkcijas trikdo ir statybų metu ant medžių šaknų sukrauti betono luitai, plytelės ir kitos statybinės medžiagos.
Išmėginimas druska
Medžiams labai kenkia druskingo sušalusio sniego ir ledo luitai, kurie susidaro sukasus sniegą ir ledą aplink medžius. Jiems tirpdyti naudojama natrio chlorido druska patenka į dirvožemį ir įsiskverbia į šaknis. Druska sutrikdo įvairias augalų fiziologines savybes ir lėtina augimą. Druskų pažeistose vietose lėčiau vyksta fotosintezės, kiti gyvybiniai procesai. Toksinis druskos poveikis augalams buvo žinomas jau senovėje, kai priešų laukuose būdavo sunaikinami maistui skirti augalai.
Asfalto dykynėje
Tvarkant šaligatvius, dažnai medžiams paliekamas per mažas gyvybinis plotas. Būtina palikti orui ir vandeniui laidžias ne mažesnes kaip 1.5 x 1.5 m keturkampes ar 1.5 skersmens apvalias atviras (o geriau — pridengtas grotelėmis) aikšteles. Jas galima užberti ne storesniu kaip 3-5 cm akmenėlių ar skaldos sluoksniu. Nemažai atvejų, kai gyvybinis plotas paliekamas du ar net tris kartus mažesnis, o skaldos pripilama 10-15 cm sluoksniu.
Blogai, kai pomedis įrėminamas betoninėmis užkardomis, kurios sulaiko lietaus vandenį. Tai ypač kenksminga, kai medžiai auga asfalto dykumoje.
Pomedžiai – atliekoms?
Miestuose ir miesteliuose neretai į pomedžius kibirais pilami skysčiai, kuriuose yra augalams kenksmingų ištirpusių skysčių: grindų, langų, automobilių valiklių ir pan. Kenčia medžiai ir prie kavinių. Išėję parūkyti jų lankytojai į pomedžius per savaitę primeta kelis šimtus nebaigtų rūkyti cigarečių.
Dantimis ir nagais
Daugiau kaip prieš 30 metų Vilniaus Karoliniškių mikrorajone, palei kelią iš Žvėryno Spaudos rūmų link, tuometis Vilniaus miesto apželdinimo trestas įveisė raudonųjų ąžuolų alėją. Ąžuolai gražiai suvešėjo ir teikia palaimą aplinkiniams gyventojams, saugo nuo triukšmo. Kai kurių ąžuolų storis pasiekė per 40 cm. tačiau ~2008 metais dalis ąžuolų pradėjo džiūti ir buvo iškirsti.
Džiūvimas tęsėsi, o specialistai nustatė priežastį – paprastosios alksniabudės grybas pūdo ir ardo medieną. Ant šaknų aptiktas grybas vadinamas ganoderma, kuris plinta žeme.
Tačiau grybų išplitimas – antrinė priežastis. Pirminė – žalinga žmogaus veikla. Šioje ąžuolų alėjoje buvo treniruojami koviniai šunys, kurie tam tikrame aukštyje letenomis drasko jautrią ąžuolų žievę, kiek aukštėliau ją lupa dantimis. Be to, arčiau gyvenamųjų namų ant ąžuolų savo gamtinius reikalus atlieka ir jų gyvenimą trumpina pasivaikščioti išvedami gyventojų šunys.
Komentuoti tekstą