Lietuvoje retai sutinkame tufos vazonų – tai porėta uoliena, kuri gerai sugeria vandenį ir akumuliuoja šilumą (nereikėtų tufos painioti su klintiniu tufu, kuris susidaro iš vulkaninių pelenų). Ji labai vertinama užsienyje, ypač kalnų augalų mylėtojų. Tai puiki medžiaga miniatiūriniams alpinariumams – augalai sodinami tufos vazonuose arba tiesiai ant įvairios formos akmenų, išgręžus keletą nedidelių ertmių. Augalų šaknys įsiskverbia į porėtą uolieną ir puikiai jaučiasi. Jeigu tufa įspraudžiama į žemę bent keletą centimetrų, miniatiūrinio sodelio beveik nereikia laistyti (tik porą pirmųjų savaičių), nes tufa sugeria drėgmę iš žemės ir jos visai pakanka sausamėgiams augalams. Ši uoliena palyginti brangi, joje sodinami tik vertingiausi kolekciniai augalai, todėl pasaulyje greitai paplito tufos pakaitalas – dirbtinė tufa arba hypertufa, gaminama iš cemento, smėlio ir durpių arba panašių mišinių.
Hypertufa išoriškai labai panaši į tufą, porėta. Didesni hypertufos liejiniai sunkūs, juos sunku perkelti, visgi jie lengvesni už betoną. Hypertufos vazonus nesunku išlieti pačiam, jie ilgaamžiai, nedūžta, atrodo natūraliai ir yra nebrangūs. Ištepus tokį vazoną rūgpieniu arba kefyru ir palaikius per vasarą drėgnoje paunksmėje, sienelės apauga samanomis. Iš hypertufos liejami ne tik vazonai, bet ir dekoratyvinės plytelės takams, įvairios skultūros ir kiti kiemo akcentai. Žiemą hypertufa nesuskyla, todėl gaminius galima palikti lauke.
Hypertufa gaminama iš įvairių mišinių. Viena iš pagrindinių sudedamųjų dalių – cementas, antroji – durpės. Paskui, nelygu kas gaminama, į mišinį beriama perlito, vermikulito, putų polistirolo granulių ar smėlio (smulkaus žvyro).
Tradicinis hypertufos mišinys gaminamas iš cemento, perlito ir durpių (2:3:3) arba vietoje perlito naudojamas vermikulitas. Iš mišinio su perlitu pagaminti hypertufos lauko vazonai atrodo labai dailiai, kaip šlifuotas granitas, ir tinkamai apsodinti vasarinėmis, žydinčiomis gėlėmis puikiai puošia kiemus bei terasas. Vietoje perlito įbėrus vermikulito, masė būna minkštesnė, lengviau suformuoti, išlyginti vazonų kraštus, išgremžti ornamentus, kol ji dar visai nesustingusi. Vermikulitas labai tinka, kai iš hypertufos lipdomos skulptūros ar kiti sodo akcentai.
Hypertufos vazonus labai patogu gaminti vėlų rudenį, kai vėsu ir nuolat lyja. Palikus lauke per žiemą, iš vazonų išsiplauna visos kenksmingos medžiagos. Jeigu norite sodinti augalus greitai, vazonus pripilkite vandens ir palikite porai savaičių. Vandenį keiskite kas keletą dienų.
Sunkiausias mišinys, kuris labiausiai tinka Lietuvai dėl pigių ir lengvai gaunamų sudėtinių dalių, o užsienyje dažniau naudojamas tik didžiausiems ar stacionariems (nekilnojamiems, liejamiems toje vietoje, kur jie stovės) loviams gaminti – iš cemento, smėlio ir durpių (1:1:2). Tokie vazonai labai sunkūs. Kad būtų lengvesni, galima pridėti daugiau durpių arba putų polistirolo granulių, bet eksperimentuoti reikėtų pradėti tada, kai pavyksta pagaminti gerą vazoną iš tradicinio mišinio. Polistirolas pilamas ne į sausą mišinį, bet į drėgną hypertufos masę. Beriama pamažu ir nuolat maišoma, nes granulės gali sulipti į sunkiai išardomus gumulus.
Svarbu patiems surasti tą mišinio receptą, kuris jums tiks labiausiai, todėl išbandykite keletą, o gaminius pažymėkite, palikite per žiemą ir stebėkite, ar nesutrūko, ar nėra kitų bėdų. Dėl paprastumo dažnai pasirenkama vazonų gamyba is durpių ir cemento, tačiau visuomet yra vietos fantazijai. Į mišinį galima pridėti betonui skirtų pigmentų, tuomet vazonai bus ryškių spalvų. Jeigu gaminate didelį kiekį hypertufos, verčiau jį maišyti betono maišyklėje ir įpilti betono plastifikatoriaus.
Vazonams ir loviams pagaminti reikia formų. Tinka dvi skirtingų dydžių kietinto kartono dėžės ar plastikinės (vazonai) talpos. Norimą formą galima išpjauti ir surinkti iš putų polistirolo. Jeigu jums labiau patinka ne lieti, bet lipdyti, užteks vienos talpos.
Į dėžės įtiesiama polietileno plėvelė (tinka maišiukai, jeigu gaminys bus nedidelis) ir įkrečiama paruoštos hypertufos masės. Į mišinį vandens pilama tiek, kad suspaudus hypertufą saujoje, iškristų 1-2 vandens lašai. Vazono dugnas ir sienelės turi būti 3-5 cm storio, nelygu jo dydis. Masė gerai suspaudžiama, kad neliktų oro tarpų ir sienelės būtų vienodo storio. Kuo gaminys didesnis, tuo sienelės storesnės. Gaminant labai didelius lovius, rekomenduojama įkloti armatūrą – metalinį tinklelį.
Jeigu mėgstate lipdyti, vazoną galima pagaminti naudojant vieną formą. Tam tinka negilus plastikinis vazonas, dubuo, kibiras ar kita talpa, kurios jums negaila. Forma apsukama polietileno plėvele, apverčiama ir ant jos lipdoma. Lipdant sunku išgauti vienodo storio sieneles – tam reikia praktikos, bet galima iškart numatyti drenažo skyles. Jų vietoje į hypertufos masę įsmeigiami 4-6 pagaliukai, kurie ištraukiami po 24 valandų. Džiovinama taip pat, kaip ir formoje lieti vazonai.
Baigus darbą dėžės užklojamos polietlenu ir paliekama pavėsyje 24 valandoms. Paskui patikrinama, ar masė jau pakankamai sustingusi. Jeigu galima įspausti pirštą, paliekama džiūti dar vienai dienai. Paskui kartonas arba plastikas supjaustomas ir atsargiai išimamas vazonas. Putplasčio ar kartono likučiai nubraukiami su metaliniu šepečiu. Jis labai tinka ir vazono kraštams šlifuoti.
Svarbu: Dirbdami nepamirškite dėvėti storų guminių pirštinių. Rekomenduojama ir veido kaukė (ant burnos ir nosies).
Paskui vazonas dar 2-3 savaites laikomas pavėsyje, kad visai sustingtų. Jeigu karšta ir sausa, pridengiama polietilenu ir kasdien palaistoma. Idealu, jeigu retsykiais palynoja. Drenažo skylės išgręžiamos su specialiu grąžteliu betonui.
Komentuoti tekstą