Pagal senovės papročius beržinės šakos vantoms pjaunamos 49 dieną po Velykų, birželio pradžioje arba viduryje (iki 20-21 dienos). Šakelės laužomos pirmoje dienos pusėje, kai nudžiūva rasa. Vantoms labiausiai tinka aukšti svyruokliai beržai. Jų šakos krenta kaip kasos, jos labai lanksčios, nelūžta. Kai kurie žinovai pataria vantas gaminti iš jaunų medelių šakų, nes jų lapai švelniausi. Kad neapsiriktų, palaižo viršutinę lapo pusę – jeigu ji šiurkšti, vantoms netinka. Iš viršaus lapeliai turi būti švelnūs, aksominiai, o šakelės – lanksčios, plonos, ilgos ir tiesios. Vantų rišimas – saulėtos dienos užsiėmimas, tad jeigu lyja, verčiau palaukti dieną ar dvi.
Iš pradžių šakelės surišamos puriai, tik tiek, kad neiškristų iš vantos. Vantos pakabinamos ant ištemptos virvės pastogėje, kad neužlytų ir nesvilintų saulė. Uždara patalpa netinka, turi būti skersvėjis. Po 6-7 dienų, kai šakelės išdžiūsta, jos standžiai surišamos ir sukraunamos priepirtyje, ūkiniame pastate ar kitoje sausoje ir gerai vėdinamoje patalpoje ant stelažų. Iliustracijoje pavaizduoti žingsniai, rodantys kaip rišamos vantos.
Geriausiai, kai vantos vėduoklės, o ne šluotos formos. Tuomet džiovinama kitaip – šviežios vantos sudedamos ant grindų (vienu sluoksniu) gerai vėdinamoje pastogėje ir dažnai vartomos. Apdžiūvusios, bet neišdžiūvusios, sukraunamos dviem eilėmis vienos ant kitų (plokščiąja puse). Retkarčiais perkraunamos – viršutinės dedamos ant grindų, apatinės ištraukiamos ant viršaus. Vantos pamažu susiploja.
Pabandykite surišti šviežią vantą standžiai – netrukus lapai vantos viduje išbluks arba patamsės, sudegs. Tokia vanta tiks tik pirties grindims šluoti.
Tinkamai sudžiūvusios vantos lapai tamsiai žali, matiniai, o pati vanta kvepia kaip balzaminis beržų aliejus. Šis kvapas ypač stiprus, kai vanta pašutinama. Pamirkytos šakelės lankščios, elastingos, periantis nelūžta.
Prisiskynę beržų šakų, jas surūšiuokite. Paskui per sprindį ar daugiau nuo storiausios vietos nuvalykite lapus ir smulkesnes šakeles – bus vantos kotas. Kotas geriau ilgesnis, kad vantą būtų patogu laikyti ir ji neslystų iš rankų. Storesnes šakas dėkite į vidurį, plonesnes – aplink (jos turi linkti į vidų). Ąžuolo šakelės vantoms pjaunamos birželio – rugpjūčio mėn., drėgnokame tamsiame miške.
Sveiki 🙂 , nenoriu sutikti su kai kuriais teiginiais, kurie klaidina mažiau patyrusius pirties gerbėjus. Beržo vantas geriau rišti iš tvirtų ir plonų šakelių, svyruoklio, verkiančio, beržo šakos naudojamos labai retai ir tik didelę patirtį turinčių pirtininkų. Be to teisingai džiovinant nereikia beržo rišti laisvai ir vėliau perišti. Lapai nepūna, nepelyja ir ne šunta. Vanta būna puiki, lapai sodriai žali, kvapnūs.
O pačios geriausios ąžuolo šakos renkamos ne tamsiame, drėgname miške, o saulėtame pušyne, kur ąžuolas auga laisvai. Dzūkija ideali vieta minkštų ąžuolo vantų ruošimui 🙂