Atradę Ameriką, europiečiai paragavo anksčiau nematytų augalų – bulvių, kukurūzų, pomidorų, pipirų, kakavos, žemės riešutų ir ananasų. Iš Amerikos į Europą atkeliavo ir stambiauogės čilinės žemuogės, iš kurių vėliau buvo išvestos braškės.
Per drąsu sakyti, kad iki Kolumbo europiečiai visai nežinojo žemuogių skonio. Juk paprastosios žemuogės smulkiomis uogelėmis nuo seno augo pamiškėse ir proskynose. Tai labai senas augalas, jų liekanų rasta šalia dizonaurų iškasenų. Apie žemuoges kaip vaistinį augalą rašė Hipokratas, savo veikaluose užsiminė Plinijus, Ovidijus, Vergilijus, bet nei graikai, nei romėnai rimtai šia kultūra nesidomėjo.
Viduramžių Europoje žemuogės buvo vertinamos ne dėl uogų, bet dėl vaistinių savybių. X am. pirmą žemuogių lysvę pasodinto anglai, truputį vėliau jų užveisė karališkame Karlo V sode Prancūzijoje, o iš ten žemuogės kaip kultūrinis augalas paplito po visą Europą. Tai pirmos pamiškių uogos – sunoksta birželio mėnesį.
Tai nereiklus ir lengvai prisitaikantis augalas – įvairių rūšių žemuogės auga Europoje, Azijoje, Amerikoje, net Sibire. Tačiau Senojo ir Naujojo pasaulio rūšys labai skiriasi.
Paprastosios žemuogės (Fragaria vesca) išgyvena net prie poliarinio rato. Be to, pakenčia karštį, pietuose ypač gausiai dera ir greitai plinta. Iš jų atrinkta daug gražių ir įdomių atmainų, bet nei viena neišsiskiria uogų skoniu ar aromatu, o juo labiau derliumi. Dažniau auginamos baltauogės ir remontantinės žemuogės, taip pat dekoratyvinės ‘Pink Panda‘ bei ‘Lipstick‘.
Lietuvoje auga ir aukštosios žemuogės (Fragaria moschata Duch), bet jos retesnės.
Vidurinėje Azijoje, Sibire ir kai kur Europoje auga Fragaria viridis Duch. – žalsvosios žemuogės, dažnai dar vadinamos laukinėmis braškėmis. Vaikams ypač patinka jų smulkios, karbuotos ir labai saldžios uogytės. Išsiskiria stipriu aromatu, gausiai dera. Labai paplitusios stepėse. Ten jų tiek daug, kad ganyklose vasarojančios kumelės duoda žemuogėmis kvepiantį pieną. Įdomu, kad kai kurie jų žiedai dvinamiai, turi tik piesteles arba tik kuokelius.
Amerikoje augančios žemuogės skiriasi nuo mūsiškių. Virgininės žemuogės (Fragaria virginiana Duch.) turi dvinamius žiedus, jų uogos beveik du kartus didesnės negu paprastųjų žemuogių. Uogos prinoksta vienu metu, lengvai atsiskiria vaiskotis.
Čilinės žemuogės (Fragaria chiloensis (L.) Duch.) taip pat dvinamės, nebijo sausros. Uogos nuo raudonų iki baltų, prinokusios lengvai atsiskiria nuo kotelio. Mažiau atsparios šalčiui ir ligoms negu virgininės žemuogės.
Amerikoje auga ir Fragaria ovalis (Lehm.) Rydb. Jos dera du kartus. Iš jų išvesta daug remontantinių žemuogių.
1623 m. į Europą atkeliavo virgininės žemuogės. Jų didokos, bet nelabai skanios uogos nesužavėjo išlavinto prancūzų gomurio, kuris jau buvo įpratęs prie saldžių ir aromatingų paprastųjų žemuogių. Po 100 metų Europos pakrantes pasiekė ir čilinės žemuogės. Jas parvežė prancūzų kapitonas A. F. Frezje, grįždamas namo iš Čilės. Vienas augalas pateko į rankas Fragaria genties žinovui, botanikui A.N. Diušeniui, kuris pasodino jį Versalio soduose šalia virgininių žemuogių. Likimo pokštas, bet čilinės žemuogės pražydo vien moteriškais žiedais ir susikryžmino su virgininėmis. Taip atsirado pirmosios braškės. Šią versiją bando užginčyti Anglija ir Olandija, kurios ypač daug nuveikė kurdamos braškių veisles ir kryžmindamos įvairių rūšių žemuoges, tačiau ir jos pripažįsta, kad pirmas žingsnis žengtas būtent Prancūzijoje.
Komentuoti tekstą