Aplinkos dizainas

Dekoratyvinių augalų genėjimas

Dekoratyvinių augalų genėjimas

Prie dirvos paviršiaus išpjaustoma apie trečdalį senų stiebų, o jei labai daug jaunų – išretinami ir jie. Pašalinamos kreivos, netinkama kryptimi augančios, susikryžiavusios, trečdaliu nurėžiamos ilgos šakos. Iki gerai išsivysčiusio pumpuro nukerpamos kitų šakų viršūnės su pernykščių žiedynų ar vaisių likučiais.

medžių šakų genėjimasDekoratyvinių medžių ir krūmų šakos su ilgais tarpubambliais kerpamos įstrižai, keletas milimetrų virš išorinio pumpuro. Visa šaka nupjaunama lygiagrečiai kamienui beveik prie pagrindo, palikus apie 0,5 cm, o jeigu reikia išpjauti visą stiebą, pjaunama horizontaliu pjūviu kuo arčiau dirvos paviršiaus. Paprastai rekomenduojama pjūvį (ypač pašalinus storas šakas) užtepti specialiu sodo tepalu arba dažais, bet kai kurie sodininkai mano, kad tai nebūtina – augalai ir patys greitai užsigydo žaizdas. Lygus ir švarus pjūvis svarbiau už tepalą.
Nušalusios, sausos ar ligotos šakos išpjaunamos iš karto, vos jas pastebėjus. Augalus būtina patikrinti ankstyvą pavasarį, paskui dar kartą, kai išsprogsta pumpurai, nepamiršti ir vidurvasarį. Ligotos šakos sudeginamos, kad neplatintų ligų ir kenkėjų.

Lapuočių genėjimas

Jeigu sodinami jau suformuoti, tankūs sodinukai, pirmaisiais metais jų genėti nereikia. Liaunų ir retų lapuočių krūmų ūgliai nukerpami per 2/3 iki sveiko, gerai išsivysčiusio pumpuro arba jų poros. Kitais metais nauji ūgliai nukerpami pusiau. Per keletą metų sutankėję ir vešlūs augalai atrodys geriau už išstypusius ir retus to paties amžiaus krūmus. Karpyti nereikia tankių, gausiai šakotų krūmelių (vegetatyviai padaugintų buksmedžių, kartais lanksvų, sidabrakrūmių) ir medžių.

Lapuočių krūmų genėjimasPagal genėjimo laiką dekoratyvinius lapuočius medžius ir krūmus galima suskirstyti į keletą grupių. Pavasarį genimi vasarą ir rudenį (birželio mėnesį ir vėliau) žydintys vasaržaliai krūmai. Jų žiediniai pumpurai susiformuoja pavasarį ant jaunų ūglių ir pražysta tais pačiais metais. Šiai grupei priklauso kai kurie vidutinio aukščio ir dauguma žemų krūmų bei puskrūmių: jonažolės, rausvai žydinčios lanksvos, jazminai, erškėčiai, ligustrai, šluotinės ir šviesiosios hortenzijos, rožainiai, stefanandros. Jie genimi žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį (iki vegetacijos pradžios). Pernykščiai (peržydėję) ūgliai nukerpami pusiau arba trečdaliu, išpjaustomos arba pakerpamos per ilgos ir silpnos šakos. Labai tankūs krūmai atjauninami – išpjaunami patys seniausi ir gausiai žydėję stiebai. Pavasarį genimų krūmų grupei priklauso ir sidabrakrūmiai, bet po žiemos užtenka išpjaustyti jų senas šakas ir nukarpyti šakelių viršūnes su sausais pernykščiais žiedynais. Kasmet smarkiai apšąlančius krūmus (jonažoles, budlėjas, stambialapes hortenzijas) geriau genėti ne pavasarį, bet rudenį, kai krinta lapai.

Erškėtinių krūmų genėjimasAukštų erškėtinių šeimos krūmų ir medelių (gudobelės, dekoratyvinės slyvos, vyšnios, obelys, šermukšniai, taip pat geltonžiedės sedulos), kaip ir visžalių lapuočių bei daug vasaržalių žemaūgių (mahonijos, rododendrai, pieriai, ugniadyglės, lauravyšnės, Fortuno ožekšniai, žemaūgiai raugerškių kultivarai, žalčialunkiai, beručiai, žiemės, buksmedžiai) genėti beveik nereikia. Tinkamai prižiūrimi augalai ir taip būna gražūs, taisyklingos formos. Jeigu sodinukų menkos šaknys, jie labai liauni ar kreivi, apkarpomi prieš sodinimą. Labai sutankėjusi laja praretinama (geriausiai kuo anksčiau pavasarį arba iš karto po žydėjimo).

Labai senus ir išretėjusius krūmus atjauninsite per 2-3 metus, jeigu kasmet ankstyvą pavasarį prie pat žemės paviršiaus nupjausite senas šakas. Senų šakų žievė paprastai būna juosva ar pilka, jos auga lėčiau, turi daug tankių, bet trumpų šakelių, o lapai ir žiedai smulkesni. Išpjautus krūmus būtina patręšti. Taip atjauninami ir vasarą, ir pavasarį žydintys krūmai.

Yra dar vienas, specifinis augalų spalvingais lapais ir žieve (palaipinės, baltosios sedulos ir jų kultivarai, baltieji gluosniai, kai kurie karklai, japoninės lanksvos, baltosios sedulos, paprastojo pūslenio kultivarai) genėjimo būdas. Kiekvieną pavasarį juos nukirpus beveik prie pat žemės (galima palikti 10-20 cm ilgio kelmelius), užauga stambūs, vešlūs ūgliai su ypač ryškia žieve ir lapais. Šitaip genėti netinka mažus, lėtai augančius krūmelius.
Kai kurių retų, brangių, lėtai augančių vasaržalių krūmų (pupmedžiai, magnolijos, hamameliai, vokarniai, japoniniai ir plaštakiškieji klevai, taip pat beržai) geriau visai negenėti, nes naujus ūglius jie augina tik šakų viršūnėse. Išpjaunamos tik ligotos, sausos ar nušalusios šakos.

Spygliuočių genėjimas

Spygliuočių genėjimasSpygliuočių medžių pagrindinis stiebas bei šakos auga iš viršūninių pumpurų, todėl jų kamienas paprastai būna tiesus, aiškiai matomas per visą medžio aukštį, o laja taisyklinga, simetriška. Tik kai kurių rūšių (pušų, maumedžių) senų medžių lajos senatvėje praretėja ir suplokštėja. Laisvai augančių spygliuočių genėti nereikia, nebent nulūžta viršūnė ar storos šakos. Kiparisinių šeimos augalams užtenka lygiai nupjauti žaizdą. Kad pušinių šeimos medžiai vėl suformuotų viršūnę, stipriausia viršutinės menturės šaka atlenkiama į viršų ir pririšama prie atramos, o kitos išpjaunamos. Sunkiausiai naują viršūnę užsiaugina kėniai ir maumedžiai.

Spygliuočių šakos, pašalinus jų viršūnę, toliau nebeauga. Todėl pušinių šeimos medžių ir virgininių kadagių šakos netrumpinamos. Jeigu reikia suformuoti aukštesnę lają, apatinės šakos nupjaunamos prie pat kamieno, kai medeliai dar jauni. Kiparisinių šeimos atstovų (krūmu augantys kadagiai, tujos, puskiparisiai) vainike nupjautos viršūnės vietą užima gretimas ūglis, ir šaka greitai atgauna buvusią formą. Lengviausiai genėjimą pakenčia kukmedžiai. Visus spygliuočius geriausia genėti ankstyvą pavasarį, prieš vegetaciją, laikas iškarpyti tujų ir kukmedžių gyvatvores. Jeigu reikia, spygliuočių gyvatvores galima lengvai nugenėti dar ir birželio mėnesį.

Apie autorių

Monika

Komentuoti tekstą

Komentuoti