Sodas

Valgomos uogos Lietuvoje

Valgomos uogos lietuvoje

Gudobelės uogosKad gudobelių (Crataegus L.) vaisius galima valgyti, ne naujiena. Skaniausi dideli mėsingi švelniosios ir sultingosios gudobelių vaisiai. Bet valgomi ir visų kitų gudobelių obuolėliai. Jie ypač naudingi sergantiems širdies ligomis. Vaisius apvirkite šlakelyje vandens, nukoškite, kad atsiskirtų kauliukai, įberkite cukraus ir turėsite skanaus, maistingo ir vaistingo sirupo.

Kininės persepijos uogosĮ nedideles slyvas panašūs kininės prinsepijos (Prinsepia sinensis Oliv.) vaisiai. Tai apie 1,5 cm ilgio raudoni kaulavaisiai, prinoksta vasarą. Gaila, kad prinsepijos mažai žinomos ir retai auginamos. Malonaus skonio rūgštoką “slyvukių” minkštimą galima valgyti šviežią, iš jų verdamos uogienės ar kompotai.

Šermukšnio uogosšermukšnių vaisių (obuolėlių) gaminamos uogienės, antpilai, likeriai, sultys, kompotai. Yra veislių stambiais, sultingais, saldžiais vaisiais. Maistui labiau tinka virti arba pašalę paprastojo šermukšnio (Sorbus aucuparia L.) vaisiai, kai juose esantis glikozidas amigdalinas suskyla. Rečiau auginami grūstiniai ir miltingieji šermukšniai veda visai neaitrius, saldžiarūgščius vaisius, kurie skanūs ir šviežūs, ir perdirbti.

Baltažiedė šliandra (uogos)Baltažiedė šliandra (Mespilus germanica L.) Mažojoje Azijoje, Kaukaze nuo seno auginama kaip vaisinis augalas, išvesta nemažai kultūrinių veislių. Lietuvoje palyginti reta. Į nedidelius obuolius panašūs vaisiai subręsta spalio mėn. Skaniausi nuskinti po šalnų arba bent mėnesį palaikyti vėsiai. Valgomi švieži, gaminamos uogienės, vynas, galima maišyti su obuoliais.

Barbarisas (uogos)Prinokusios raugerškių (Berberis L.) uogos turtingos vitaminais C ir P, pektinais ir kitomis vertingomis medžiagomis. Neperdirbtos uogos daugelio skoniui per rūgščios, bet jų uogienėms, žele ar gėrimams neatsispirs nė vienas. Skaniausios – paprastojo raugerškio uogos. Neprinokosiomis uogomis galima apsinuodyti, bet jos tokios karčios ir rūgščios, kad vargu ar kas valgys. Jauni raugerškių lapai taip pat tinka maistui — jais galima paskaninti salotas arba sumuštinius.

Mahonijos uogosRaugerškių giminaitės mahonijos (Mahonia Nutt.) auginamos dažnai, bet jų uogų niekas nevalgo. Be reikalo — prinokusiose gausu vitaminų, organinių rūgščių, antocianų. Būtent šie natūralūs “dažai” suteikia joms tamsiai mėlyną spalvą, o nedidelis žiupsnis uogų kompotus ar uogienes gali nuspalvinti sodriu purpuru. Šaldytuve galima ilgai išlaikyti šviežias, su cukrumi sutrintas mahonijų uogas. Kaip ir raugerškiai, mahonijos valgomos tik prinokusios, nes žaliose yra nuodingų alkaloidų.

Sedulos uogosVienas anksčiausiai pavasarį pražystančių augalų – geltonžiedė sedula (Cornus mas L.). O rudenį ji apkimba į ryškiais raudonais kaulavaisiais, kurie skoniu panašūs į slyvas. Visa bėda, kad skaniausi – visai prinokę kaulavaisiai, o jie iškart nukrenta nuo šakų. Po medeliu galima patiesti audeklą arba plėvelę ir taip surinkti derlių. Uogienėms virti tinka ir ne visai prinokę kaulavaisiai, svarbu, kad jie lengvai atsiskirtų nuo šakelių. Kitų rūšių sedulų vaisiai nevalgomi.

Auksuotasis serbentas (uogos)Truputį vėliau už geltonžiedę sedulą pražysta auksuotasis serbentas (Ribes aureum Pursh). Ankstyvą rudenį prinoksta juodos (kartais purpurinės) uogos, kurios skoniu nenusileidžia kitiems serbentams, bet prinoksta tuomet, jie jau suvalgyti. Skanius vaisius veda ir kvapusis serbentas. O kalninio serbento raudonas uogas skaniomis vargu ar pavadinsi.

Tikrojo vynmedžio uogosVynuogės – tikrojo vynmedžio (Vitis vinifera L.) vaisiai. Dažniausiai pas mus auginami desertinių veislių vynmedžiai, bet nereti ir lapiniai bei amūriniai vynmedžiai (Vitis vulpina L., V. amurensis Rupr.). Jų pašalusius vaisius taip pat galima valgyti. Jauni vynmedžių lapai tinka vietoje kopūstų lapų – iš jų gaminami balandėliai, vyniojamos dešrelės ir pan. Valgomi ir švieži arba virti vynmedžių ūseliai.

Kanadinė šeferdija (uogos)Žilakrūmiams giminingos sidabrinė ir kanadinė šeferdijos (Shepherdia argentea (Pursh) Nutt., S. canadensis (L.) Nutt.) savo tėvynėje nuo seno indėnų buvo naudojamos maistui. Jų nedidelės, raudonos, saldžiarūgštės uogos skaniausios po pirmųjų šalnų. Galima valgyti šviežias arba gaminti uogienes, kompotus, maišyti su kitais vaisiais. Šeferdijose yra saponinų, todėl nepašalusių uogų daugiau kaip po saują verčiau nevalgyti.

Bruknuolės uogosBruknuolės (Gaultheria Kalm. ex L.) auginamos kaip dekoratyvūs visžaliai kiliminiai augalai. Rudenį jos apkimba raudonomis, baltomis ar juodomis uogomis, kurios nenukrenta visą žiemą. Jos valgomos šviežios (kai kurių rūšių uogos turi savotišką, kamparą primenantį aromatą), virtos arba džiovintos (vietoje razinų). Iš bruknuolių lapų verdama kvapni arbata.

Rūgščiojo žagrenio uogosTamsiai raudoni rūgščiojo žagrenio (Rhus typhina L.) vaisynai puošia parkus ir sodybas per visą žiemą. Nors vaisiai smulkūs, jų labai daug, todėl nesunku pasigaminti įvairių gėrimų. Nuplauti vaisiai 10-30 min. pamirkomi šiltame vandenyje, paskui pasaldinama. Virti negalima, nes gėrimas bus aitraus sutraukiančio skonio. Žmonėms su jautria oda žagrenių lapus ir vaisius geriau liesti su pirštinėmis, nes kartais alergizuoja. Kitas šios genties atstovas – nuodingasis žagrenis (Rhus toxicodendron L., Toxicodendron radicans (L.) Kuntze) labai nuodingas, jo liesti negalima, nepatariama net stovėti arti, ypač šiltą saulėtą dieną.

Žymės

Apie autorių

Monika

Komentuoti tekstą

Komentuoti